Pirmieji Lietuvos vėliavos nešiotojai

Kol Vėjopamušalų kolektyvas atostogauja, dirba, mokosi, gydosi ir užsiima dar velniai žino kokiom veiklom, mūsų geras bičiulis Romas dalinasi archyviniais atradimais apie pirmuosius laivus, iškėlusius Lietuvos vėliavą.

O mes dar sugrįšime su naujais pastebėjimais.  Kol kas visiems linkime gero buriavimo ir palankaus vėjo! Na ir primename tai, ką turėtumėte žinoti – Burlaiviai sugrįžta!

***

Kiekvienas žmogus turi sau kokį nors atmintiniausią gyvenimo įvykį. Savo tokiu įvykiu aš laikau dieną, kai aš su savo visa poros svarų manta įsikrausčiau į laivą kaip jo šeimos narys. […]

Vieną 1924 metų birželio mėn. vakarą, sėdėdamas „Ryto“ viešbučio restorane prie vakarienės, išgirdau, kad prie gretimo staliuko trys ponai (du klaipėdiškiai, trečias nepažįstamas), gyvai vedė jūrišką pasikalbėjimą. […] Iš nugirsto supratau, kad nepažįstamasis yra lietuviško laivo kapitonas, šiomis dienomis su kroviniu išplaukiąs į Švediją. Lietuvis kapitonas, lietuviškas laivas — sapnas ar tikrenybė?

Iki jie neišėjo, aš negalėjau nukreipti nei akių, nei klausos nuo nepažįstamo kapitono ir tyliai mintimi jo prašiau — priimti ir mane į laivą. Mano vakarienė atšalo, aš ją užmiršau, o kai mano sekamo staliuko svečiai išėjo, nuskubėjau ir aš, darydamasis planus, kaip nepraleisti progos patekti ant saviškio, lietuviško laivo.

Juratė

Continue reading Pirmieji Lietuvos vėliavos nešiotojai

Virtuali paroda LIETUVA PO BURĖMIS – Vėjo, vėjo, vėjo… (8 dalis)

Buriuoti – reiškia būti laisvam

„Kalėdų ir Naujųjų metų šventes praleidau Atlante. Kalėdų švenčių metu buvo audringas oras ir dėl to beveik apie šventes užmiršome, buvome visi įtemptai užimti jachtos manevrais milžiniškose vandenyno bangose. Naujus metus irgi sutikome vandenyne […] oras buvo gražus, vidutinis vėjas, mėnesiena, jachta ritmingai ritosi per ilgas nuolaidžias bangas, pirmyn. Mėnulio spinduliai atsimušė įvairiomis kryptimis pagal bangų siūbavimą sudarė žavėtiną įspūdį…“

(ištrauka iš B.Rožinsko laiško. 1963 01 17 Fort de France, Martinika)

Antrasis pasaulinis karas Lietuvos buriavimo tradiciją grąžino į nulinį atskaitos tašką. Viską teko kurti iš naujo, tik jau kitoje aplinkoje, sovietinio režimo sąlygomis. Burės, simbolizuojančios laisvą skriejimą vandeniu, buvo uždarytos į politinį aptvarą. Buriuotojams vandenys už Baltijos jūros ribų iki XX a. pab. buvo užverti. Bet kokiu atveju pasibaigus karui žmonės grįžta prie ramesnio gyvenimo, ieško laisvalaikio leidimo būdų. Dalis renkasi baltąsias bures ir stoja į buriavimo kursus. 1946 m. atgaivintas Lietuvos jūrų jachtklubas Klaipėdoje su skyriumi Trakuose. Sutvarkytos ar įsigytos pirmosios naujos jachtos. 1948–1949 m. vyko pirmosios regatos Klaipėdoje, Kaune ir Trakuose. Plateliuose įkuriamas savo veikla išgarsėjęs jachtklubas. Ties Kaunu užtvenkus Nemuną, 1959–1960 m. Kauno mariose įkuriamas jachtklubas. Jūreivystės mokyklos Klaipėdoje auklėtiniams praktikuotis skiriami burlaiviai Junga, Albatrosas ir Meridianas.

1954 m. surengta pirmoji Kuršių marių regata iš Klaipėdos pro Nidą iki pietinio marių kranto. Sporto draugijoms, įvairioms valstybinėms gamykloms ir valdyboms priklausiusios jachtos dalyvauja vietinėse (olimpinių klasių) ir Baltijos jūros (kreiserinių jachtų) regatose. Buriuotojai svajoja apie laisvą buriavimą ir ilgesnius maršrutus. Tik 1967 m. lietuviai išplaukia į tolimesnę jūrų kelionę, o 1974 m. surengiama pirmoji Tarybų Lietuvos jūrinio buriavimo regata. Medines jachtas keičia laivai iš plastiko. Tarptautinėse Baltijos jūros regatose Latvijoje, Estijoje, VDR ir Lenkijoje lietuviai nuolat užima prizines vietas. Ir mažosiose olimpinėse laivų klasėse lietuviai turėjo savo lyderius. 1989 m. jau patyrę lietuviai buriuotojai jachtomis Lietuva, Audra ir Dailė žygyje per Atlantą plaukia iš Klaipėdos į Niujorką ir atgal, simboliškai žymėdami SSRS režimo pabaigą ir nepriklausomos Lietuvos atgimimą.

Lietuviai XX a. antrojoje pusėje žygiuose burlaiviais pasižymėjo ir už savo krašto ribų. Jūrų skautas A. Urbelis, 1939 m. nusipirkęs jachtą Prancūzijoje, tikėjosi ja parplaukti iki Lietuvos. Kilus karui, į Angliją teko evakuoti 40 prancūzų, bėgančių nuo vokiečių armijos. Atsidūręs JAV, jis tarnavo prekybos laivyne, o laisvalaikiu mokė buriavimo ir restauravo klasikines jachtas. Vieną restauruojamą jachtą pavadino Lithuanica S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio garbei.

1962–1963 m. buvęs buriavimo treneris Trakuose B. Rožinskas su devizu: „Lietuvos garbei“ perplaukė Atlanto vandenyną iš Lenkijos Ščecino miesto į Majamį (JAV) ir tapo pirmuoju lietuviu, jachta perplaukusiu vandenyną. Plaukė Lenkijoje pasistatyta Hermes II jachta. Teko surinkti lenkų įgulą ir laivagalyje iškelti Lenkijos vėliavą.

Lietuviai savo burėmis pasižymėjo ir už poliarinio Šiaurės rato, kai 1975 m. J. Vilemo vadovaujama ekspedicija jachta Vilnis perplaukė Ladogos, Onegos ežerus, šaltąsias Baltąją bei Barenco jūras ir pasiekė Murmansko uostą. Su dar didesniu šalčiu susidūrė iš Kauno į Jakutską (Sibiras) dirbti atvykęs inžinierius E. Lozoraitis. Nedidele jachta Jakuck per du plaukiojimo sezonus (dvi navigacijas) 1989–1990 m. jis perplaukė Šiaurės jūrų kelią Arkties vandenyne palei šiaurinę Azijos žemyno pakrantę.

B. Rožinsko jachta Hermes II su burėmis Lenkijoje. 1962 m. Lietuvos jūrų muziejaus rinkinys

Continue reading Virtuali paroda LIETUVA PO BURĖMIS – Vėjo, vėjo, vėjo… (8 dalis)

Virtuali paroda LIETUVA PO BURĖMIS – Į platesnius vandenis (6 dalis)

Paskutinės „javų lenktynės“

XX a. tarpukariu bepradedanti vystytis Lietuvos jūrininkystė rėmėsi pirmaisiais lietuviais jūrininkais, išugdytais nepriklausomoje Lietuvoje. Tarp jų jaunatvišku ryžtu pasižymėjo Vytautas Bagdanavičius nuo Kėdainių. Gražiausius paauglystės metus jis praleido pasaulio vandenynuose po barko Moshulu burėmis ir, baigęs jūreivystės mokyklą, grįžo tarnauti Lietuvos jūrų laivyne. 1937–1939 m. V. Bagdanavičius du kartus keturių stiebų burlaiviu apiplaukė Žemės rutulį. Laipiojo į 60 m aukščio stiebus, kentė štilių ir audras. Paskutiniam stambiam burlaivių savininkui Gustavui Eriksonui priklausęs barkas Moshulu (Š. Amerikos indėnų kalba reiškia „bebaimis“) gabendavo javus iš Australijos į Europą. Šiuo maršrutu plaukę burlaiviai varžėsi, kuris pirmas pasieks iškrovos uostą. Lietuviui jūreiviui teko dalyvauti paskutinėse „javų lenktynėse“ 1939 m., kai 121 metro ilgio Moshulu po 91 dienos plaukimo nesustojant pirmasis pasiekė Europą. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas burinius laivus iš jūrų prekybos išstūmė.

1904 m. statybos keturstiebis barkas „Moshulu“ Lietuvos jūrų muziejaus rinkinys

Continue reading Virtuali paroda LIETUVA PO BURĖMIS – Į platesnius vandenis (6 dalis)

Virtuali paroda LIETUVA PO BURĖMIS – Į platesnius vandenis (5 dalis)

Nuo žagrės prie šturvalo

Istorinė Lietuvos raida pasižymėjo abejingumu jūrai. Lietuviai, kaip tauta, formavosi prie pat Baltijos jūros, tačiau savo valstybę plėtė į rytus, o ne į vakarus. XX a. pradžioje po šimtmečių nelaisvės atsikuria nepriklausoma Lietuva. Tik tada buvo suprasta jūros reikšmė šalies egzistencijai, ir po didelių pastangų Lietuva prisijungia Klaipėdos uostą. 1923 m. lietuviai pirmą kartą išsikovoja priėjimą prie jūros. Turint uostą, reikėjo žmonių, kurie galėtų tvarkytis jame, taip pat ir jūreivių Lietuvos jūrų prekybos laivynui. 1925 m. į Suomiją išsiųsta penkiolika pirmųjų lietuvių jaunuolių mokytis jūreivystės amato. Užaugę žemdirbių šeimose vaikinukai pateko ant keturstiebių burlaivių Olivebank ir Archibald Russel denių. Per dvejus metus trukdavusią jūreivystės praktiką didžiuosiuose burlaiviuose lietuviai sukdavo ratus pasaulio vandenynuose. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios (1939 m.) jūros mokyklą ant vandens išėjo apie 30 tapti jūreiviais panorusių kadetų. Vėliau jie tarnavo Klaipėdos uoste ar Lietuvos jūrų laivyno garlaiviuose. Pirmieji nepriklausomos Lietuvos jūrininkai dar suspėjo paragauti „tikro“ jūrinio gyvenimo burlaiviuose, valdomuose tik burių ir vėjo…

Vokiečių mokomasis burlaivis „Gorch Fock“ Klaipėdos uoste XX a. 4 d. Lietuvos jūrų muziejaus rinkinys.

Continue reading Virtuali paroda LIETUVA PO BURĖMIS – Į platesnius vandenis (5 dalis)

Virtuali paroda LIETUVA PO BURĖMIS – Į platesnius vandenis (4 dalis)

Klaipėdos burinis laivynas XIII–XIX a.

1252 m. Vokiečių ordinas, pastatęs pilį, kuri davė pradžią Klaipėdos (vok. Memel) miestui, iki 1422 m. valdė pajūrį. Tačiau miestas savo laivyno neturėjo iki pat XVI a. Uostu naudojosi iš svetur atvykstantys pirkliai, Ordino karo laivai ir Klaipėdos komtūro bičiuliai – legalūs piratai kaperiai. Nuo 1517 m. Klaipėdoje minima jūrinių burlaivių statyba. XVI–XVII a. Prūsijos Kunigaikštystėje atradę jūrų prekybos naudą, klaipėdiečiai laisvinosi iš Dancigo, Karaliaučiaus įtakos, XVII a. sėkmingai užgniaužė anglų pirklių pastangas plėtoti prekybą ir laivybą Žemaitijos Šventojoje ir Palangoje. Nepaprasta burinio laivyno ir uosto raidos paskata tapo po 1740 m. prasidėjęs lietuviškos, rusiškos medienos gabenimas į Angliją. Čia buvo statomi medienai gabenti pritaikyti burlaiviai, kurių tipas buvo vadinamas „memel“. XVIII a. 6-asis – XIX a. 7-asis dešimtmečiai – Klaipėdos burinio laivyno „aukso amžius“. 1781 m. Klaipėdoje registruota 19, o 1868 m. – 98 burlaiviai. Rusijos imperijos valdomose Palangoje 1874–1881 m. ir Šventojoje 1891–1892 m. veikusios jūreivystės mokyklos čia nepasuko didžiųjų burlaivių laivybos. XIX a. pabaigoje įsivyraujant garlaiviams, burlaivių epocha Klaipėdoje blėso. 1876 m. pastatytas paskutinis burlaivis, 1897 m. uždaryta burlaivių jūrininkus rengusi Karališkoji navigacijos mokykla, 1899 m. registruotas paskutinis burlaivis. 1901 m. Klaipėdoje pramoninių burlaivių nebeliko. Išnyko daugelis burlaivių „aukso amžiaus“ amatų, tradicijų.

Klaipėdos jūreivių grogo receptas: „Romo būtinai, cukraus galima, vandens nereikia“

Barkas „Mary Jane“, pastatytas Klaipėdoje 1858 m. Paveikslo, nutapyto J.Bartho, kopija. Tokie paveikslai puošdavo kapitonų kajutes arba laivo savininkų, statytojų patalpas. Originalas saugomas Šilutės muziejuje

Continue reading Virtuali paroda LIETUVA PO BURĖMIS – Į platesnius vandenis (4 dalis)

Virtuali paroda LIETUVA PO BURĖMIS – Parbėg laivelis (3 dalis)

Iki XX a. 3-iojo dešimtmečio burvaltės būdavo statomos užsakovo žvejo sodyboje. 3–4 savaites dirbdavo laivadirbys, pameistrys ir 1 ar 2 mokiniai. Bortams naudotos dvejus trejus metus džiovintos ąžuolo lentos. Vinis, grandines, apkaustus nukaldavo kaimo kalvis. Burės būdavo siuvamos iš medvilninio ar lininio audinio. Nuo 1844 m. ant Kuršių marių burvalčių stiebų keltos kaimo ženklu pažymėtos vėtrungės, o didburės ir bortai ženklinti pirmosiomis gyvenviečių pavadinimų raidėmis bei žvejybos leidimo numeriu. Ant dviejų stiebų būdavo keliamos dvi pagrindinės – didžioji ir mažoji – burės, nuo forštevenio (laivapriekio rago) – trikampė raginė burė. Dreifuodami su tinklais žvejai iškeldavo ketvirtąją burę – trapecinį brumą. Plokščiadugnio 4–5 tonų laivo grimzlė siekdavo tik 30–40 cm. Turėjo šoninius švertus (šliuzes), keturias poras špantų (vytinių), kajutes laivo priekyje ir gale.

Nuo 1844 m. žvejai ant burių privalėjo žymėti kaimo pavadinimą ir žvejybos leidimo numerį. Iš Jaeger, W. Fischerkähne auf dem Kurischen Haff. Einblick in die Geschichte des Kahnbaus und der Fisherei bis 1945. Duisburg, 1995

Continue reading Virtuali paroda LIETUVA PO BURĖMIS – Parbėg laivelis (3 dalis)

Virtuali paroda LIETUVA PO BURĖMIS – Parbėg laivelis (2 dalis)

Nuo XV a. Nemune ir Kuršių mariose vyko prekyba. Prekių mainams tarp LDK, Lenkijos ir Ordino (vėliau Prūsijos) pasitelkta burinė laivininkystė. Krovininiais burlaiviais: vytinėmis, raizenėmis ir baidokais iki Baltijos jūros uostų buvo plukdomos Hanzos pirklių kontoros Kaune prekės. XIX a. antrojoje pusėje, įrengus Karaliaus Vilhelmo kanalą, sujungusį Nemuno deltą ir Klaipėdos uostą, juo plaukiojo ir baidokai su stačiakampėmis burėmis. Nuo seno regione gyvenančių žmonių prisitaikymą prie gamtinės Kuršių marių aplinkos reprezentuoja tradicinės burvaltės. Jų pėdsakas ryškus ir etnokultūrinėje Kuršių marių pakrančių gyventojų kūryboje.

Vai kur nužėgliuos

Vai kur nužėgliuos,
Vai kur nuliūliuos
Rausvo vario laivužėlis,
Balto šilko žėglelis.

Ar per jūreles,
Ar per mareles,
Ar į Tilžės miestužį,
Kur aug mano mergužė.

Nei per jūreles,
Nei per mareles,
Tik į Tilžės miestužį,
Kur aug mano mergužė.

(Iš tautosakos ir papročių rinktinės Eisim žvejoti. Rengėjos I. Nakienė ir D. Kubiliūtė)

Vytinės rekonstrukcija. Iš Litwin, J. Die Memel, Wittinen und die Binnenschiffahrt nach Königsberg. Deutsches Schiffahrtsarchiv, 23/2000, Bremerhaven.

Continue reading Virtuali paroda LIETUVA PO BURĖMIS – Parbėg laivelis (2 dalis)

Virtuali paroda LIETUVA PO BURĖMIS – Parbėg laivelis (1 dalis)

Lietuvos jūrų muziejus Klaipėdos kruizinių laivų terminale 2009 m. vasarą surengė kilnojamą parodą “Lietuva po burėmis”. Bet ne visi atkreipė dėmesį į šią įdomią ekspoziciją kurią kantriai sudėliojo muziejaus Laivybos istorijos skyriaus darbuotojai R.Adomavičius j., D.Elertas ir R.Adomavičius. Autoriams sutikus norime pasidalinti kiek praplėsta virtualia paroda, po kurios gal bus aiškiau kiek buvo (ar yra) tų burių Lietuvoje..

Įvadas

Lietuva po burėmis – jūrinės kultūros kompleksas, kurio dėka išvystomi ryšiai, vyksta prekyba, prisistatoma pasauliui per jūrą, buriuojant skleidžiama laisvės dvasia…

Burės iki XX a. vidurio buvo tradicinė priemonė, palaikant ūkinius ir kultūrinius tarpusavio ryšius Kuršių marių ir Nemuno upyno gyventojams. Natūraliai, jų pasaulyje burlaivis ir su juo susijusi veikla buvo svarbi egzistencijos dalis. Į jūros erdvę lietuviai įžengė vėlai, XX a. pradžioje. Daug ko teko mokytis iš kaimynų jūreivių. Vokiečių  laivininkystės tradicija Klaipėdoje buvo patirties aruodas, iš kurio sėmė lietuviai, prie Baltijos jūros priėję nuo 1923 metų. Pirmieji nepriklausomos Lietuvos jūrininkai spėjo išplaukti į jūras su burlaiviais milžinais. Tarp jų jaunatvišku ryžtu pasižymėjo Vytautas Bagdanavičius nuo Kėdainių. Gražiausius paauglystės metus jis praleido pasaulio vandenynuose po barko Moshulu burėmis. Pramoginis ir sportinis buriavimas –  buriavimas sau pačiam Lietuvoje išplito tik mažiau nei prieš šimtą metų, tačiau seniai tapo tautinį ir laisvės identitetą pabrėžiančiu simboliu. Taigi, jūra, burės ir Lietuva nėra nieko bendra neturinčios sąvokos.

Parbėg laivelis (1 dalis)

Kuršių marių regionui iki XX a. vid. buvo būdingos plokščiadugnės mažos grimzlės burvaltės, dabar žinomos bendriniu kurėnų pavadinimu. Kuršių marių žvejų burvaltės – kurėnai, kiudelvaltės, bradinės ir venterinės valtys – pavadinimus gavo nuo tinklų, kuriais buvo žvejojama, tipo. Jos buvo panašios konstrukcijos, skyrėsi tik dydžiu ir takelažu. Šios valtys minimos jau XIV–XV a. kronikose ir Ordino valstybės dokumentuose, jų piešiniai mus pasiekė iš XVIII amžiaus. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos Kuršių mariose buvo leidžiama žvejoti tik buriniais laivais. Vietiniai gyventojai jais ne tik žvejojo, bet ir gabeno šieną, gyvulius, prekes, vyko į pamaldas. Po Antrojo pasaulinio karo, pasikeitus gyventojų sudėčiai ir paplitus motoriniams žvejybos laivams, burvaltės tapo nereikalingos, jos buvo apleistos ir paliktos nykti. Lietuvos jūrų muziejaus ir kitų entuziastų dėka kurėnai nuo 1989 m. pradėjo grįžti į Kuršių marias.

Kiudelinė valtis. Iš Jaeger, W. Fischerkähne auf dem Kurischen Haff. Einblick in die Geschichte des Kahnbaus und der Fisherei bis 1945. Duisburg, 1995.

Continue reading Virtuali paroda LIETUVA PO BURĖMIS – Parbėg laivelis (1 dalis)

Trys dešimtys žmonių ir vienas kačiukas: iš Anglijos iki Australijos jūrėmis

Tęsiame temą apie pirmuosius lietuvius burlaiviuose. Šį kartą bičiulis Romas A. dalinasi dar vienu jūrinės istorijos atradimu.

Lietuvos jūreivystės istorijos puslapius bevartant aptinkame įdomių faktų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo tolimi Lietuvos istorijai, tokiai, kokią tradiciškai esame įpratę matyti. Manau, ne vienam šių dienų lietuviui yra sunku įsivaizduoti, kad prieš daugiau nei 80 metų mūsų tautiečiai plaukiojo keturstiebiais jūrų burlaiviais. Jiems jūrinis gyvenimas, kaip ir daugeliui lietuvių šiandien, buvo sunkus, nepažįstamas. Neslėpsime, kad dalis jaunuolių iš Kauno Aukštesniosios technikos mokyklos Jūreivystės kursų nesusigyveno su jūra, neatlaikė jos išbandymų. Kita dalis tapo garbingais jūrų kapitonais. Nedaug suklysime teigdami, kad jie buvo pirmieji lietuviai, kurie atitrūko nuo lietuviškos sausumos kultūros ir pažino jūrų pasaulį, praplėtė savo supratimą apskritai apie pasaulį. Pirmos Lietuvos respublikos spaudoje skelbti jauno jūrininko, pirmą kartą užlipusio ant burlaivio denio, atsiminimai įtraukia mus į pažintinę artojų sūnaus kelionę, kurios metu jis susiduria su visai kitokia jūrų kultūra. Kalba daugelyje vietų tyčia netaisyta, kad būtų galima geriau įsivaizduoti, kaip „Lietuvos jūreivis“ matė pasaulį po burėmis.

Burlaivis „Olivebank“, kuriame jūrinę praktiką atliko pirmieji Lietuvos jūrų kadetai
Burlaivis „Olivebank“, kuriame jūrinę praktiką atliko pirmieji Lietuvos jūrų kadetai

Continue reading Trys dešimtys žmonių ir vienas kačiukas: iš Anglijos iki Australijos jūrėmis

Iš jūrininko, kuriam nepavyko, dienoraščio…

Mūsų geras bičiulis Romas surinko ir pasidalino šiuo unikaliu ir kiek primirštu Lietuvos jūreivystės istorijos gabalėliu apie pirmuosius lietuvius po burėmis..

Pranas Šaltenis - Jūreivystės skyriaus kursantas
Pranas Šaltenis - Jūreivystės skyriaus kursantas

Pranas Šaltenis gimė Anykščių rajone, augo Klevėnų kaime, kur su savo broliais prižiūrėjo šeimos, likusios be tėvo, ūkį. Išvažiavęs tęsti mokslų į Kauną, 1923 m. įstojo Jūreivystės skyrių Aukštesniojoje technikos mokykloje. P.Šaltenis – vienas iš 15 pirmųjų jūreivystės praktikos stipendininkų, kurie 1925 m. už Lietuvos valstybės lėšas išplaukė į pasaulio vandenynus Alandų salose įsikūrusios G.Eriksono bendrovės burlaiviais. Iš šių jaunuolių tarpo išaugo pirmieji nepriklausomos Lietuvos kapitonai. Jums pateikiame tarpukario Lietuvos spaudoje rastas dienoraščio ištraukas jaunuolio, apiplaukusio žemę 1926-1927 m. keturių stiebų burlaiviu Archibald Russel. Deja, Pranui Šalteniui nebuvo lemta tapti profesionaliu Lietuvos jūrininku. Dar vaikystėje persirgęs šiltine, silpnos sveikatos Pranas laive susirgo džiova ir leisgyvis grįžo namo. Taip, jau jį laidojant, kalbėjo tikras dėdė, rašytojas A.Vienuolis: „Tu, Pranai […] man rašei iš tolimųjų, pareikšdamas tiek daug vilties, noro ir pasiryžimo kurti savąjį Lietuvos laivyną. Tu [..] nesiskundei net ir tuomet, kai, žiemojant Botnijos įlankoje, užšalusiame laive Tavo jūrininko guolio paklodė per naktį prišaldavo prie laivo šono…“. Nuo sekinančios ligos Pranas Šaltenis mirė 1935 m. spalio 30 d., tais pačiais metais, kai Lietuvos vėliava buvo iškelta pirmame jūriniame tautinio laivyno garlaivyje.

—————————————————————————————

PRANO ŠALTENIO DIENORAŠČIO IŠTRAUKOS

Šiaurės jūroj

Dubline nusibodo: laukėm, kada baigs remontuoti laivą ir galėsim išplaukti į kelionę. Dar doke laivui tebesant, jau ėmėm traukti ant stiebų bures, varstyti per blokus virves.

Rugsėjo m. 7 d. laivas jau buvo priruoštas. Per pietus prileidom doką vandens, ištraukėm laivą ir pririšom prie kranto. Kapitonas pranešė, kad trečiadienį jau išplauksim, ir liepė prisipirkti šiltų skalbinių, pančekų, pirštinių…

Trečiadienį iš ryto gabenom į laivą miltus, kruopas, bulves, cukrų ir daug kitų daiktų, rodos, visai nereikalingų. Bet jūroj viskas reikalinga: laive turi būti ir valgykla, ir skalbykla, ir aptieka, ir siuvykla, ir viskas, viskas.

Valgėme pietus, linksmai kalbėjome apie būsimąją kelionę ir net jau karštai ginčijomės, ar pro šiaurinį, ar pro pietinį Anglijos galą plauksim. Lauke, apie laivą, raižė vandens paviršių buksyrai, kurie rengėsi ištempti mūsų laivą į jūrą.

Oras buvo gražus. Mūsų laivas, dviejų buksyrų traukiamas, pamažu slinko iš uosto. Miestas liko užpakaly. Jis buvo paskendęs melsvam rūke, ir sunku buvo beatskirti pažįstami namai; tik fabrikų kaminai ir bažnyčių bokštai kyšojo viršum horizonto. Iš dešinės tamsiai mėlynavo kalnai.

Po kelių valandų laivas buvo jau jūroj. Buksyrai sugrįžo. Sukomandavo paleisti į darbą visas bures. Užvirė darbas. Viena po kitos plėtėsi burės ir po valandos laivas skrido šiaurės link.

Po vakarienės visą komandą padalijo į dvi vachtas. Viena vachta nuėjo gulti, antra pasiliko ore. 12 valandą pirmi kėlės, antri ėjo gulti, ir taip visą laiką mainėmės, kol atplaukėm į Sundswalj.

Mūsų, lietuvių, švedų ir suomių praktikantų, prie vairo dar neleido. Mes nakties laiku pamainomis turėjom stovėti laivo priešaky ir, pamatę kokį žiburį, turėjom pranešti skambučiu šturmanui.

archibald-russel
G.Eriksono burlaivių bendrovės barkas Archibald Russel

Atlante užtiko mus tyla. Laivas kaip skiedrelė, plūduriavo ant bangų ir nė trupučio neslinko pirmyn. Nors buvom toli šiaurėj, bet buvo šilta, nes, gal netoli tekėjo Golfštromo srovė. Naktys nuo šiaurės, pašvaisčių buvo šviesios.

Nuo Šotlandijos pradėjom vairuoti, visiems puikiai sekės.

Kai vėjas nesmarkus, vienodas, ramu tada jūroj, ramu laive — darbo nėra; atvairuoji valandą, šį tą prie stiebų pakrapštai, ir gali sau prasitrynusias kelnes lopyt, skalbt skalbinius ar vieną kitą žodeli į dienorašti įrašyti. Bet kai lietus, audra —uch, tada nemalonu. Laivas supasi, tiesiog šokinėja, stiebai 45° lanką danguje braižo, o tu, vabalėlis, lipi į stiebus, sutraukinėji bures, kabinėjies per virves, tuo tarpu kai lietus pila kaip iš kibiro. Gerai, kad įsigijom aliejinių rūbų. Nueini. „iučiko” (stebėti žiburių), įsikabini kokią geležį, kad nenublokštų vėjas ar bangos, ir žiūri į putojantį vandenį…  laivas  kilnojas. Pakyla ir vėl puola, ištėkšdamas vandenį, o vanduo šniokščia, putoja ir, tūkstančiais fosforinių vandens gyvūnėlių blykčiodamas, bėga, slenka i užpakalį.

Nerimsta audra. Įbedi į vandenį akis  ir  paskendi  mintyse. Štai gimtinė gryčiutė…Kurenas pečiukas, ant  kurio  puode zacirkos garuoja. Takliotė ruošias su puodeliu jį nukelti; Juzukas balana jai   pašviečia… Mama ant suolo puodynes statinėja… Kazys už stalo šnirpščia i laikrašti įsikabinęs… O, ir aš norėčiau ten būti! Štai, Rapolas, užsigulęs ant popierių, svajoja; ant staliuko knygos, knygos… Gal mąsto jis apie mane?! „Dzrr-r-r” chronometro skambutis pažadina iš svajonių…

Archibald Russel denį skalauja bangos. Atlanto vandenynas 1927 m.
Archibald Russel denį skalauja bangos. Atlanto vandenynas 1927 m.

Continue reading Iš jūrininko, kuriam nepavyko, dienoraščio…