Iš jūrininko, kuriam nepavyko, dienoraščio…

Mūsų geras bičiulis Romas surinko ir pasidalino šiuo unikaliu ir kiek primirštu Lietuvos jūreivystės istorijos gabalėliu apie pirmuosius lietuvius po burėmis..

Pranas Šaltenis - Jūreivystės skyriaus kursantas
Pranas Šaltenis - Jūreivystės skyriaus kursantas

Pranas Šaltenis gimė Anykščių rajone, augo Klevėnų kaime, kur su savo broliais prižiūrėjo šeimos, likusios be tėvo, ūkį. Išvažiavęs tęsti mokslų į Kauną, 1923 m. įstojo Jūreivystės skyrių Aukštesniojoje technikos mokykloje. P.Šaltenis – vienas iš 15 pirmųjų jūreivystės praktikos stipendininkų, kurie 1925 m. už Lietuvos valstybės lėšas išplaukė į pasaulio vandenynus Alandų salose įsikūrusios G.Eriksono bendrovės burlaiviais. Iš šių jaunuolių tarpo išaugo pirmieji nepriklausomos Lietuvos kapitonai. Jums pateikiame tarpukario Lietuvos spaudoje rastas dienoraščio ištraukas jaunuolio, apiplaukusio žemę 1926-1927 m. keturių stiebų burlaiviu Archibald Russel. Deja, Pranui Šalteniui nebuvo lemta tapti profesionaliu Lietuvos jūrininku. Dar vaikystėje persirgęs šiltine, silpnos sveikatos Pranas laive susirgo džiova ir leisgyvis grįžo namo. Taip, jau jį laidojant, kalbėjo tikras dėdė, rašytojas A.Vienuolis: „Tu, Pranai […] man rašei iš tolimųjų, pareikšdamas tiek daug vilties, noro ir pasiryžimo kurti savąjį Lietuvos laivyną. Tu [..] nesiskundei net ir tuomet, kai, žiemojant Botnijos įlankoje, užšalusiame laive Tavo jūrininko guolio paklodė per naktį prišaldavo prie laivo šono…“. Nuo sekinančios ligos Pranas Šaltenis mirė 1935 m. spalio 30 d., tais pačiais metais, kai Lietuvos vėliava buvo iškelta pirmame jūriniame tautinio laivyno garlaivyje.

—————————————————————————————

PRANO ŠALTENIO DIENORAŠČIO IŠTRAUKOS

Šiaurės jūroj

Dubline nusibodo: laukėm, kada baigs remontuoti laivą ir galėsim išplaukti į kelionę. Dar doke laivui tebesant, jau ėmėm traukti ant stiebų bures, varstyti per blokus virves.

Rugsėjo m. 7 d. laivas jau buvo priruoštas. Per pietus prileidom doką vandens, ištraukėm laivą ir pririšom prie kranto. Kapitonas pranešė, kad trečiadienį jau išplauksim, ir liepė prisipirkti šiltų skalbinių, pančekų, pirštinių…

Trečiadienį iš ryto gabenom į laivą miltus, kruopas, bulves, cukrų ir daug kitų daiktų, rodos, visai nereikalingų. Bet jūroj viskas reikalinga: laive turi būti ir valgykla, ir skalbykla, ir aptieka, ir siuvykla, ir viskas, viskas.

Valgėme pietus, linksmai kalbėjome apie būsimąją kelionę ir net jau karštai ginčijomės, ar pro šiaurinį, ar pro pietinį Anglijos galą plauksim. Lauke, apie laivą, raižė vandens paviršių buksyrai, kurie rengėsi ištempti mūsų laivą į jūrą.

Oras buvo gražus. Mūsų laivas, dviejų buksyrų traukiamas, pamažu slinko iš uosto. Miestas liko užpakaly. Jis buvo paskendęs melsvam rūke, ir sunku buvo beatskirti pažįstami namai; tik fabrikų kaminai ir bažnyčių bokštai kyšojo viršum horizonto. Iš dešinės tamsiai mėlynavo kalnai.

Po kelių valandų laivas buvo jau jūroj. Buksyrai sugrįžo. Sukomandavo paleisti į darbą visas bures. Užvirė darbas. Viena po kitos plėtėsi burės ir po valandos laivas skrido šiaurės link.

Po vakarienės visą komandą padalijo į dvi vachtas. Viena vachta nuėjo gulti, antra pasiliko ore. 12 valandą pirmi kėlės, antri ėjo gulti, ir taip visą laiką mainėmės, kol atplaukėm į Sundswalj.

Mūsų, lietuvių, švedų ir suomių praktikantų, prie vairo dar neleido. Mes nakties laiku pamainomis turėjom stovėti laivo priešaky ir, pamatę kokį žiburį, turėjom pranešti skambučiu šturmanui.

archibald-russel
G.Eriksono burlaivių bendrovės barkas Archibald Russel

Atlante užtiko mus tyla. Laivas kaip skiedrelė, plūduriavo ant bangų ir nė trupučio neslinko pirmyn. Nors buvom toli šiaurėj, bet buvo šilta, nes, gal netoli tekėjo Golfštromo srovė. Naktys nuo šiaurės, pašvaisčių buvo šviesios.

Nuo Šotlandijos pradėjom vairuoti, visiems puikiai sekės.

Kai vėjas nesmarkus, vienodas, ramu tada jūroj, ramu laive — darbo nėra; atvairuoji valandą, šį tą prie stiebų pakrapštai, ir gali sau prasitrynusias kelnes lopyt, skalbt skalbinius ar vieną kitą žodeli į dienorašti įrašyti. Bet kai lietus, audra —uch, tada nemalonu. Laivas supasi, tiesiog šokinėja, stiebai 45° lanką danguje braižo, o tu, vabalėlis, lipi į stiebus, sutraukinėji bures, kabinėjies per virves, tuo tarpu kai lietus pila kaip iš kibiro. Gerai, kad įsigijom aliejinių rūbų. Nueini. „iučiko” (stebėti žiburių), įsikabini kokią geležį, kad nenublokštų vėjas ar bangos, ir žiūri į putojantį vandenį…  laivas  kilnojas. Pakyla ir vėl puola, ištėkšdamas vandenį, o vanduo šniokščia, putoja ir, tūkstančiais fosforinių vandens gyvūnėlių blykčiodamas, bėga, slenka i užpakalį.

Nerimsta audra. Įbedi į vandenį akis  ir  paskendi  mintyse. Štai gimtinė gryčiutė…Kurenas pečiukas, ant  kurio  puode zacirkos garuoja. Takliotė ruošias su puodeliu jį nukelti; Juzukas balana jai   pašviečia… Mama ant suolo puodynes statinėja… Kazys už stalo šnirpščia i laikrašti įsikabinęs… O, ir aš norėčiau ten būti! Štai, Rapolas, užsigulęs ant popierių, svajoja; ant staliuko knygos, knygos… Gal mąsto jis apie mane?! „Dzrr-r-r” chronometro skambutis pažadina iš svajonių…

Archibald Russel denį skalauja bangos. Atlanto vandenynas 1927 m.
Archibald Russel denį skalauja bangos. Atlanto vandenynas 1927 m.

Baltijos jūroj

Per sekmadienį vėjas nenustojo pūtęs, prinešė i uostą daugybę ledų ir užkimšo kelią j jūrą Sunku buvo nuspėti, kuomet galėsim išplaukti, ir todėl laiško vis nerašiau. Taip ir slinko dienos. Vėjas vis buvo priešingas, ir dar labiau užvertė uostą.

Sundswalis jau buvo sulaukęs tikro pavasario. Gėrėdavaus ir aš juo, eidamas su draugais i miestą, į laukus ar žiūrėdamas nuo kalnų į jūrą, kuri visa baluodavo nuo ledų.

Mėgstamiausia mano vieta buvo miesto parkas. Įeini į jį iš miesto per medinius, labai gražaus stiliaus vartus. Toliau lipi akmeniniais laiptais, alyvomis ir kitokiais krūmais apsodintais. Parką puošia, akmenis apgulę, nuskurę berželiai, eglės, pušys — ąžuolo niekur nematysi. Užlipęs aikštelėj pamatai dideli namą,gražiais balkonais, verandomis ir prieangiu iš visų pusių apstatytą. Priešais namą lauke yra scena, kur esti   koncertų,   baletą. Namo viduryje salės, scena, bufetai…Ypač į akis krinta vazoninių gėlių gausingumas. Matyt, švedai jas labai mėgsta: jie ir kavą, tarp jų pasinėrę, gena ir po šokių, už jų pasislėpę, poilsį randa.

Eini tolyn, vis aukštyn. Čia jau upeliai per akmenis šniokščia, ir vieškeliu automobiliai i viršukalnę pūkščia. Žengi skersai vieškelį ir lipi dar prieš didesnį kalną. Čia randi akmeninių suolų poilsiui ir vandens fontanų troškuliui numalšinti. Aukščiau užeini šešias patrankas, į miestą atgręžtas. Toliau lipi siauru takeliu per eglyną ir vėl prieini tą pati vieškelį. Sniegas, gulėdamas viršum žalių uogienojų, dar tik tirpsta. Pasibaigė eglynas, ir po dešine takelio— stačiausia uola, o po kairei — bedugnė. Užlipsi pačią kalno viršūnę.

Čia visur muziejus. Stovi senos gryčios, klėtys, šulinys su svirčia, girnos kamaroj biralui malti, degutnyčios ir t.t. Lietuvoj tokių dalykų kiekvienam sodžiuj pamatysi, o čia tik muziejuj.

Čia stovi ir aukštas švyturys, nuo kurio gali žvalgytis į Švedijos krantus. Prieš akis plačiausi vaizdai. Čia uostas pilnas  laivų; tarp jų pažįsti ir savo „Arch. Russellį” (barkas Archibald Russel).

Aplink laivus baltuoja ledai. Ten augštoka sala, uostą nuo jūros bangų užstojanti. Po kairę į Sköwniką vedanti įlanka. Priešais po kojų, kaip ant delno, matyti visas miestas. Arčiau blizga upė, per kurią nutiesti trys tiltai, o šiapus upės – futbolo aikštė, šokių paviljonas ir net į šlaitą įsikabinusios, šildosi saulės spinduliuose vilos. Už miesto, toli tarp kalnų, spindi ežerėlis. Iš kalnų teką upeliai, jų pakrantėmis marguliuoja dirbamos žemės plotai. Tų plotų pakraščiuose, jau net kalnų šlaituose, išstatytos žemdirbių daugiausia raudonos gryčiutės. Ir taip viskas tęsiasi į tolumą, į mėlyną masę, ir atrodytų, jog tai kažkokia jūra, jei kalnų viršūnės nedantuotų horizonto.

Lipdamas iš švyturio, pastebėjau prikaltą lentelę, kurioj buvo parašyta, kad švyturio viršūnė esanti   160 metrų aukštumoje nuo jūrių lygmės.

Pirmą Sekminių dieną pastebėjom nuo to kalno jūrėse prie pat horizonto mėlynuojant vandenį, o antrą dieną II-as šturmanas dar tebegulint pranešė, kad jau išplauksim. Po pietų du buksyrai ištempė laivą į jūrą. Ištiesėm bures ir laivas, saugodamasis ledų, pamažu slinko pirmyn. Per parą išplaukėm iš Botino įlankos.

Baltijoj vėjas iš priešakio, ir plaukiam labai iš lengva, nes reikia laviruoti (daryti vingiai). Spalių 31 d. buvom netoli  Bornholmo salos.

Ši diena, birželio antroji, puikiausia ir šilčiausia iš visos kelionės diena. Dabar man laisva vachta; guliu sau visai nuogas, pasitiesęs „adijolą“ ant dėkio, ir mąstau apie jus… Šiandien jau būsim Kopenhagoj. Nežinia, kiek ten išbūsim, bet ne daugiau, kaip dvi dienas. Jei taip pat greit išplauksim, tai kito laiško iš Kopenhagos nesuspėsim išsiųsti. Tada jį gausit tik po 4 mėnesių net iš Australijos.

Melbourne (Australijoj)

Toli aš nuo jūsų: už žemynų, vandenynų.. Australijoj, Melbourne.

Iš Kopenhagos išplaukėm birželio mėn. 5 d. po pietų.

Prieš Lamanšo Pade-Katės sąsiaurį pūtė priešingas vėjas; turėjom laviruot. Čia ant laivo priskrido daugybė karvelių; kai kurie jų išskrido, plaukiant pro Afriką, o vieną, paskutinį, tik  grįžračiuose  papjovė mūsų katinėlis.

Įplaukėm į Atlantą. Dingo žuvėdros, nebesimatė nė laivų kaminų, tik tie karveliai drauge keliavo. Retkarčiais užplaukdavo pulkai žuvų, švediškai vadinamų „springaren“, šiek tiek mažesnių už žmogų. Dvi jų sugavom. Laikas nuo laiko horizonte pasirodydavo laivo siluetas.

Liepos 3 dieną už Hibraltaro, vandenyne, buvo matyti daug banginių purkšlių; kai kurių artimesnių pasirodydavo ir nugaros.

Liepos 11 dieną pasirodė Žaliojo Kyšulio kalnuoti krantai. Labai gražiai jie atrodė, ir gailėjaus, kad neturėjau popieriaus jiems nupiešti.

Vis arčiau slenkam prie pusiaujo. Saulė jau lieka užpakaly – šešėlį meta į pietus. Karštis didžiausias; net smala nuo virvių varva. Dirbame ir miegame beveik nuogi: tik su trumpom kelnaitėm.

VII-15 po 12 val. mūsų vachta buvo laisva. Visi ramiai prausėmės, ir staiga išgirdom riksmą: „haja, haja!“ Nubėgau į achterį, žiūriu – žmogaus didumo žuvis benardanti – ryklys. Tuoj atnešė kablį, ant kurio šturmanas užmovė lašinių gabalą ir įleido vandenin. Greit atplaukė ir antra, trečia „haja“. Nemaniau, kad taip lengva bus jos sugauti: per 15 minučių jau jos gulėjo ant dėkio. Vieni pasiėmė jų stuburkaulius, iš kurių daromos brangios lazdos; aš atminimui pasiėmiau jų žiaunias.

VII—23 d. 10 val. 34 min. perplaukėm pusiaują.

VIII. 4 d. už keliolikos sieksnių iškilo banginis, ir keliolika minučių sekė laivą.

Jau daug ką buvom matę, bet dar nepatyrėm, kas yra grįžračių lietus. O jau lietaus vandens pradėjom stigti. Nei barzdai nusiskusti, nei nusiprausti, nei skalbiniams išsiskalbti lietaus vandens negaudavom — kurį laiką vaikščiojom visi purvini ir murzini.
Liepos 16 d. pradėjo iš lengva lyti. Priruošėm kibirus. Lietus vis smarkėjo. Tolumoj buvo girdėti griaustinis. Mes nuogi tik su tružinais nešiojom su kibirais vandenį ir liejom į „tankas“. Greit „tankos“ buvo jau pilnos. Tada pasiėmėm muilą ir ėmėm praustis. Lietus jau pylė, kaip iš kibiro…

Su lietum užėjo ir audros. Sudraskė daug burių ir nuo laivo nunešė daug daiktų. Nunešė ir mano šiltą kepurę, kuriai Sundvally mokėjau 5 kronas. Laivą nešdavo net po 15 mylių su viršum per valandą. Bangos buvo didžiausios, kaip kalnai. Laivas supdavos ir blaškydavos, kaip valtelė. Dažnai visą užliedavo banga. Man būdavo ne baisu, bet įdomu, lyg gražu… O jei jūs, mano mieli čia atsidurtumėt…Mama tai tik žiegnotus.

archibald-russel_2
Archibald Russel

Gellonge (Australijoj)

Gruodžio 15 d. [past. 1926 m.] atplaukėm į Gellongo uostą, už 42 jūros mylių nuo Melbourno. Dabar kraunam į laivą kviečius. Tuoj po Naujųjų Metų gal grįšim į Angliją.

Svečiuos pas Australijos lietuvį

Sekmadienį 12 val. sėdom Nord-Porto geležinkelio stoty į traukinį ir po 30 minučių jau buvom Spordsvoode. Stoty mus pasitiko atėjęs pats Mileris. Širdingai pasisveikinom. Džiaugės, kad atvykom.

Į jo namus ėjom pėsti per lauką. Kalbėjom apie Lietuvą, Vilnių ir kitokius mūsų tėvynės reikalus. Jis kaip vaikas džiaugės, pasakojant mums apie Klaipėdos sukilimą, apie lietuvių laimėjimus su lenkais, su bolševikais…

Namuose maloniai sutiko jo žmona ir tuojau pavaišino mus gira, cigarėtais ir Australijos vaisiais. Jo žmona kalba tik angliškai, lenkiškai ir šiek tiek rusiškai. Jos gimtinė Silezijoj.

Po kiek laiko ėmė rinktis daugiau svečių. Atvyko dar du lietuviu suvalkiečiu. Vienas dar jaunas vyras pasipasakojo gimęs Vilkavišky, ilgą laiką gyvenęs Kaune; Liepojuj pristojęs prie vieno švedų laivo ir atplaukę su kitu draugu Australijon, čia gi nuo laivo pabėgę ir jau keletas metų laimingai gyveną. Kiti svečiai buvo Milerio kaimynai, anglai, artimesni rusai, lenkai. Pašnekesys ėjo įvairiausiomis kalbomis.

Pakvietė į valgomąjį. Po kelių stikliukų visi pasidarė daug smagesni: atsistoję drožė ilgiausias prakalbas apie Europos politiką, lietuvių-lenkų santykius; vieni kalbėjo lenkiškai, kiti angliškai. Galų gale atsistojo pralinksmėjęs Mileris ir taip prakalbėjo angliškai:
Šiandien mūsų lietuvių šie pietus! Dažniausiai aš būdavau vienas jūsų tarpe, šiandien gi štai susilaukiau jaunų svečių iš savo tėvynes… Tad mūsų daugumas! Valio Lietuva!…

—  Valio!— surikom mes, tie du suvalkiečiai ir dar keletas svečių. Lenkai tylėjo ir šiais Milerio žodžiais buvo nepatenkinti. Vienas jų atsistojo ir su pašaipa, pakėlęs taurę, praniurnėjo:
—  Niech žije krul litevski.
Mileris įsižeidė. Ir kiti svečiai buvo nepatenkinti tokiu lenko elgesiu. Buvo beprasidedą karštesni ginčai, bet baigės pietūs, o salione vėl ramiau visi ėmė kalbėtis.

Nepamatėm, kaip atėjo 10 valanda. Turėjom atsisveikint…

kursantai
Lietuviai kursantai ant burlaivio Archibald Russel denio. 1926 m. (guli pirmas iš dešinės P.Šaltenis)

Iš  Australijos

Ryt ar užporyt išplauksim iš Gellongo į Europą. Išplauksim, paliksim ir gal jau jo amžinai nebeišvysim… Paskutiniu laiku taip čia buvo jau ramu, priprasta: jaučiaus kaip tėviškėj. Bet tai dėl jos… Jei ne ji, išplaukčiau, užmirščiau ir gal niekuomet jo neprisiminčiau. O dabar…

Šeštadienio rytą, dar patamsy, apie 3 valandą atėjęs į kajutę pažadino mus visus naktinis vachtininkas. O tik buvau užmigęs, taip norėjos miego. Iki pirmos rašiau Alinai atsisveikinimo laišką; ilgai užsikniaubęs ant staliuko galvojau, mąsčiau… O ir atsigulęs ilgai varčiaus, neužmigau.

Tempia iš uosto buksyras. Kyla smarkus vėjas. Reikia priruošti burės. Visi dirbam. Paskutinį kartą pažvelgiau nuo stiebo į Gellongą..
—    Sudie, Gellongai! Sudie ir tau, Alina! Tu gal ašarotom akim žvelgi pro langelį… Ar matai mane, prisiglaudusį prie stiebo?… — pakėlęs ranką, mosavau, lyg iš tikrųjų ją matydamas.

Vėl   kelionė…

Jau antra savaitė jūroj. Vėl tas pats nuobodus gyvenimas: trumpas poilsis, vachtos; „iučikas“, „polisas“, vairas; pertrauki „bramo“, ar šiaip ką padarai ir vėl šliauži į dugną, į kambarį. Čia šį tą dienorašty rašai, švedišką žurnalą skaitai, lopai prasitrynusias kelnes, prisikali puspačkius — viskas reikia pačiam mokėt.

Nuobodu… Tik jūs, namiškiai ir tu Alina, suteikiat man saldžių minčių. Žiūriu į jūsų fotografijas. Jūs tokie liūdni… Gal manęs išsiilgę? Ar svajojant dabar apie mane, ar įsivaizduojat, kaip aš dabar nuo jūsų toli, toli ten į vasaros rytus, net už Australijos, Didžiajame vandenyne… Stoviu, žiūriu į vandenyno platylus… Ar lyja, ar šalta—ar išsimiegojęs, ar neužeis audra — kelkis, bėk, visas peršlapęs, lipk į aukščiausius stiebus, graibeliok subrinkusias virves.

Prano Šaltenio dienoraščio ištraukos, spausdintos laikraščiuose “Iliustruotoji Lietuva” 1928 m. sausio  28 d. ir vasario 4 d. numeriuose ir “Inkaras” 1928 m. Nr.3.

3 thoughts on “Iš jūrininko, kuriam nepavyko, dienoraščio…”

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *