Trys dešimtys žmonių ir vienas kačiukas: iš Anglijos iki Australijos jūrėmis

Tęsiame temą apie pirmuosius lietuvius burlaiviuose. Šį kartą bičiulis Romas A. dalinasi dar vienu jūrinės istorijos atradimu.

Lietuvos jūreivystės istorijos puslapius bevartant aptinkame įdomių faktų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo tolimi Lietuvos istorijai, tokiai, kokią tradiciškai esame įpratę matyti. Manau, ne vienam šių dienų lietuviui yra sunku įsivaizduoti, kad prieš daugiau nei 80 metų mūsų tautiečiai plaukiojo keturstiebiais jūrų burlaiviais. Jiems jūrinis gyvenimas, kaip ir daugeliui lietuvių šiandien, buvo sunkus, nepažįstamas. Neslėpsime, kad dalis jaunuolių iš Kauno Aukštesniosios technikos mokyklos Jūreivystės kursų nesusigyveno su jūra, neatlaikė jos išbandymų. Kita dalis tapo garbingais jūrų kapitonais. Nedaug suklysime teigdami, kad jie buvo pirmieji lietuviai, kurie atitrūko nuo lietuviškos sausumos kultūros ir pažino jūrų pasaulį, praplėtė savo supratimą apskritai apie pasaulį. Pirmos Lietuvos respublikos spaudoje skelbti jauno jūrininko, pirmą kartą užlipusio ant burlaivio denio, atsiminimai įtraukia mus į pažintinę artojų sūnaus kelionę, kurios metu jis susiduria su visai kitokia jūrų kultūra. Kalba daugelyje vietų tyčia netaisyta, kad būtų galima geriau įsivaizduoti, kaip „Lietuvos jūreivis“ matė pasaulį po burėmis.

Burlaivis „Olivebank“, kuriame jūrinę praktiką atliko pirmieji Lietuvos jūrų kadetai
Burlaivis „Olivebank“, kuriame jūrinę praktiką atliko pirmieji Lietuvos jūrų kadetai

LIETUVOS  JŪREIVIS

IŠ ANGLIJOS Į AUSTRALIJĄ JŪRĖMIS

1925 m spalių 5 d. atvykome greituoju traukiniu į Liverpulį. Tą pačią dieną visi nuvykome į Birkenhadą, kur stovėjo paskirtas mums Olivebanko vėjalaivis (past. burlaivis Olivebank). Tai buvo didelis 4 — stiebų, 4400 tonų talpumo laivas, kuris savo stiebų viršūnėmis prasikišdavo pro aukščiausius namus. Vakare atsisveikinome su draugais, kurie išvažiavo į Dubliną. Liverpuly, stovėdami doke, ruošėme savo laivą į darbą. Pasiėmę balasto (smėlio), spalių 13 d. poryčiu išplaukėm iš amžinai miglotos Anglijos.

Keletas dienų — ir išnyko mums iš akių gražūs, kalnuoti Irlandijos (past. Airijos) krantai, ir Olivebankas su visomis burėmis (jų yra 27) iš lėto siūbuodamas, gražiai skrodė Atlanto vandenyno bangas. Beveik visą laiką, kol mes pasiekėm Kanadą, pūtė šaltas, priešingas mums NW vėjas; taigi vairuodami ir stengdamiesi eiti pirmyn, atsidūrėme net Prancūzijos pakrantėse.

Bet Neptūnas pasigailėjo mūsų ir galiausiai davė mums gerą vėją, o už keletos savaičių — ir Neufaudlendo (past. Niūfaundlendas) švyturį. Gruodžio 6 d., po ilgų vargų, atvykome į Kanadą ir 12val. nakties užkabinome inkarą Šv.Lauryno įlankoje, trijų mylių atstu nuo kranto, ties Karletono (past. Carleton) miesteliu. Šioje kelionėje teko mums gerokai prisidirbti, ypač ant stiebų su burėmis, nes plaukėme rudens metu.

Visos įgulos buvo trys dešimtys žmonių ir vienas kačiukas įgula suskirstyta dviem vachtom, kurios dirba ir dežuruoja pakaitais, po keturias valandas. Iš pirmųjų dienų jūroje teko dirbti darbas kartu su jūreiviais: visi darbai su burėmis, vairuoti, takelažo darbai – žodžiu visa, kas dirbama laive jūroje.

praktikantai Olivebank
Lietuviai praktikantai burlaivyje „Olivebank“ 1925-1927 m.

Kanadoje stovėjome 11 dienų. Per tą laiką buvome nuplaukę kelis kartus į krantą. Čia labai gražios vietos; aukšti kalnai, sniegu apdengti, gražūs vasarnamiai ir t.t. Karletone gyvena prancūzai, kurie mus labai draugiškai vaišino. Gaila, kad žiauri žiema neleido mums čia ilgiau paviešėti.

Kampbeltono (past. Campbellton) uostas, kuriame mes turėjome apsistoti dėl didelių šalčių, buvo jau užšalęs, ir ledai artėjo į mus. Gelbėdamiesi nuo ledų, mes skubiai gruodžio 17 d. pakelėm inkarą ir išplaukėm i Australiją.

Po trijų dienų mums išvykus iš Karletono, praėjom „šaltąją sieną“ ir įplaukėm į Šiltąjį Golfštromą (Golfo srovę). Čia buvo tiek šilta, jog nereikėjo nė šiltų rūbų. Vejas pūtė labai mums geras, NW, ir mes plaukėm po 10 mazgų per valandą. Staiga gruodžio 22 d, esant mums ties Floridos pusiasaliu, 4 val. vakare barometras labai žemai nukrito, ir pakilo stiprus vėjas: per 10 minučių jis suplėšė mums grotmarselį ir formarso bures. Vėjas vis didėjo ir per pusę valandos pūtė jau 10 balų stiprumu. Pakilo audra. Aplinkui tamsu, vėjas švilpia ir staugia visokiais balsais, plėšia bures, drasko ką sukliudęs. Bangos, lyg didžiausi kalnai, ūžia aplinkui, putojasi, veržiasi į laivą, užpila jį ir lyg, stengiasi paskandinti tą mažąjį laivą, kuris drįsta joms priešintis. Visų vėjų pučiamas, visų bangų kratomas, mūsų Olivebankas. Čia nerias lyg naras, čia pūkšt dingsta bangose, čia sunkiai sudejuoja ir atsigula visai šonu, bet drąsiai plaukia  pirmyn.

Audra tęsėsi 4 dienas. Per visą tą laiką negalėjome ramiai nei valgyti, nei miegoti, nes siūbavimas buvo pašėlęs. Ne tik vaikščioti, bet ir stovėti buvo labai sunku. Kadangi vanduo visą laiką užpildavo dėką (past. denį), tai mums tekdavo kas minutę priiminėti šaltos tynės, nors tai nebuvo mums didžiausias malonumas. Visą audros laiką teko daug dirbti ir atkakliai budėti. Per 48 val. abidvi vachtos visiškai neturėjo poilsio.

Taip mums besibastant, atėjo ir gruodžio 24 d. — tradicinis Kučių vakaras. Laipiodami stiebais, gyvenome tėvynės  įspūdžiais, ir taip mums praėjo „linksmos Kalėdos“.

Pagaliau gruodžio 26 d. vakare vėjas sumažėjo, ir audra nutilo. Naujus 1926 metus sutikome labai linksmai. Sausio 1 d buvome ilgume L = 48° W ir platume Q = 28° N. Per visą vakarą ir naktį, skambinant mūsų stygų orkestrui, šokome dėke, dainavome ir t. t.

Lygiai per savaitę pradėjo pusti nuolatiniai nors nestiprūs NO pasatai. Būdami dar šiaurės pusiaujo pusėje, gaudėme labai dažnai delfinus ir ryklius, kurių daug sukiojasi aplink laivą. Dažnai pralėkdavo pro šalį debesys skrajojančių žuvų.

Kadangi mes turėjome mažai geriamo vandens, tai per visą dieną gaudavome tiktai po vieną literį, kuriuo turėjome ir praustis. Taigi nusprendėme važiuoti į Kapštadą (Afrikoje) (past. Keiptaunas) pasiimti vandens.  Lygiai per mėnesi po išplaukimo iš Kanados, sausio 17 d. 8val. vakaro, praplaukėme pusiaują. Plaukiant per pusiaują, laive buvo suvaidinta senų jūrininkų papročių misterija ir atliktos kai kurios gana nemalonios apeigos su tais jūrininkais, kurie pirmą kartą plaukė per pusiaują. Esant mums pusiaujuje, nors vidury vandenyno, kur vėjai ir vanduo atšaldo orą, vis dėlto buvo labai karšta. Miegoti kajutėse visai nebuvo galima, taigi miegojome dėke, -gryname ore. Dirbome ir vaikščiojome vienomis kelnaitėmis. Visi vyrai nudegė saule kaip indijonai. Kai kurie saulės tynių mėgėjai gulėjo lovose vazelino išteptomis nugaromis ir labai dejavo, žadėdami daugiau saulėje nesikepinti.

Pusiaujo pietų pusėje visą dieną lijo kaip iš kibiro. Ištiesę brezentą viršum antlubės, rinkom vandenį į bakus. Nuo tos dienos pakeitėm linkmę ir vietoje į Afriką, pasukom į Australiją.

Po mėnesio Olivebankas sumažintomis burėmis siūbavo neramaus Indijos vandenyno bangose. Plaukiant tuo vandenynu, labai dažnai mus užklupdavo škvalai. Teko gerokai paprakaituoti su burėmis. Vasario 19 d. pamatėme pirmą albatrosą. Tai didelis paukštis, kurio išplėsti sparnai siekia 3 metrų.

Po kelių dienų aplink laivą skraidė daug albatrosų, fregatų ir kitų jūros paukščių. Labai dažnai mes gaudėm tuos albatrosus, o iš jų mėsos mūsų virėjas pagamindavo skanių kepsnių.

Po 92 dienų kelio, kovo 19 d., pamatėme Australijos krantus — Neptūno salą. Mūsų visų ūpas tuoj pakilo. Linksmai dainuodami, pravažiavome keletą salų ir vakare įvažiavome į Šv.Spencerio įlanką, kur 10 val. numetėm inkarą ties Bostono sala, 6 mylių atstu nuo Port-Linkolno.

Port-Linkolnas — nedidelis miestelis su 4 tūkstančiais gyventojų. Miestely yra labai gražių aliejų. Ties kiekvienais namais yra pataisyti dideli bakai, į kuriuos gyventojai renka lietaus vandenį. Nors atvykome į Australiją rudenį, bet buvo taip šilta, kaip pas mus vasarą. Žolės beveik visai nematyti, nes ji saulės išdeginta.

Susipažinome su tenykščiais ūkininkais. Iš gyvulių ūkininkai daugiausia laiko avis — labai gerų vilnų. Kiekvienas ūkininkas turi savo automobilį, kurį valdyti moka beveik visa šeimyna, neišskiriant nė moterų.

Velykas praleidome krante linksmai. Laikas, mums čia bestovint, praėjo labai greit ir įdomiai. Balandžio 12 d. gavome orderį į Sešėlio archipelagą Afrikoje. Balandžio 18 d. Kaparos laivas atvežė mums vandens ir maisto iš Adelaido (past. Adelaidė).

Laukiame naujos kelionės — į Afriką.

Iliustruotoji Lietuva. 1926. Nr.39

4 thoughts on “Trys dešimtys žmonių ir vienas kačiukas: iš Anglijos iki Australijos jūrėmis”

  1. Ivardija kaip kaciuka ;). Beje, jie laive, kad nebutu taip liudna ir suniukus pasiimdavo. Burlaivyje ir kiaulems gardeli turedavo :).

  2. dar skaiciau,kad triumus pakraudavo vezliais, jie atlikdavo balasto ir visada sviezios mesos vaidmeni, ir rupescio jais minimum, nei sert, nei girdit..

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *