Virtuali paroda LIETUVA PO BURĖMIS – Parbėg laivelis (3 dalis)

Iki XX a. 3-iojo dešimtmečio burvaltės būdavo statomos užsakovo žvejo sodyboje. 3–4 savaites dirbdavo laivadirbys, pameistrys ir 1 ar 2 mokiniai. Bortams naudotos dvejus trejus metus džiovintos ąžuolo lentos. Vinis, grandines, apkaustus nukaldavo kaimo kalvis. Burės būdavo siuvamos iš medvilninio ar lininio audinio. Nuo 1844 m. ant Kuršių marių burvalčių stiebų keltos kaimo ženklu pažymėtos vėtrungės, o didburės ir bortai ženklinti pirmosiomis gyvenviečių pavadinimų raidėmis bei žvejybos leidimo numeriu. Ant dviejų stiebų būdavo keliamos dvi pagrindinės – didžioji ir mažoji – burės, nuo forštevenio (laivapriekio rago) – trikampė raginė burė. Dreifuodami su tinklais žvejai iškeldavo ketvirtąją burę – trapecinį brumą. Plokščiadugnio 4–5 tonų laivo grimzlė siekdavo tik 30–40 cm. Turėjo šoninius švertus (šliuzes), keturias poras špantų (vytinių), kajutes laivo priekyje ir gale.