Virtuali paroda LIETUVA PO BURĖMIS – Į platesnius vandenis (4 dalis)

Klaipėdos burinis laivynas XIII–XIX a.

1252 m. Vokiečių ordinas, pastatęs pilį, kuri davė pradžią Klaipėdos (vok. Memel) miestui, iki 1422 m. valdė pajūrį. Tačiau miestas savo laivyno neturėjo iki pat XVI a. Uostu naudojosi iš svetur atvykstantys pirkliai, Ordino karo laivai ir Klaipėdos komtūro bičiuliai – legalūs piratai kaperiai. Nuo 1517 m. Klaipėdoje minima jūrinių burlaivių statyba. XVI–XVII a. Prūsijos Kunigaikštystėje atradę jūrų prekybos naudą, klaipėdiečiai laisvinosi iš Dancigo, Karaliaučiaus įtakos, XVII a. sėkmingai užgniaužė anglų pirklių pastangas plėtoti prekybą ir laivybą Žemaitijos Šventojoje ir Palangoje. Nepaprasta burinio laivyno ir uosto raidos paskata tapo po 1740 m. prasidėjęs lietuviškos, rusiškos medienos gabenimas į Angliją. Čia buvo statomi medienai gabenti pritaikyti burlaiviai, kurių tipas buvo vadinamas „memel“. XVIII a. 6-asis – XIX a. 7-asis dešimtmečiai – Klaipėdos burinio laivyno „aukso amžius“. 1781 m. Klaipėdoje registruota 19, o 1868 m. – 98 burlaiviai. Rusijos imperijos valdomose Palangoje 1874–1881 m. ir Šventojoje 1891–1892 m. veikusios jūreivystės mokyklos čia nepasuko didžiųjų burlaivių laivybos. XIX a. pabaigoje įsivyraujant garlaiviams, burlaivių epocha Klaipėdoje blėso. 1876 m. pastatytas paskutinis burlaivis, 1897 m. uždaryta burlaivių jūrininkus rengusi Karališkoji navigacijos mokykla, 1899 m. registruotas paskutinis burlaivis. 1901 m. Klaipėdoje pramoninių burlaivių nebeliko. Išnyko daugelis burlaivių „aukso amžiaus“ amatų, tradicijų.

Klaipėdos jūreivių grogo receptas: „Romo būtinai, cukraus galima, vandens nereikia“