Virtuali paroda LIETUVA PO BURĖMIS – Į platesnius vandenis (5 dalis)
Nuo žagrės prie šturvalo
Istorinė Lietuvos raida pasižymėjo abejingumu jūrai. Lietuviai, kaip tauta, formavosi prie pat Baltijos jūros, tačiau savo valstybę plėtė į rytus, o ne į vakarus. XX a. pradžioje po šimtmečių nelaisvės atsikuria nepriklausoma Lietuva. Tik tada buvo suprasta jūros reikšmė šalies egzistencijai, ir po didelių pastangų Lietuva prisijungia Klaipėdos uostą. 1923 m. lietuviai pirmą kartą išsikovoja priėjimą prie jūros. Turint uostą, reikėjo žmonių, kurie galėtų tvarkytis jame, taip pat ir jūreivių Lietuvos jūrų prekybos laivynui. 1925 m. į Suomiją išsiųsta penkiolika pirmųjų lietuvių jaunuolių mokytis jūreivystės amato. Užaugę žemdirbių šeimose vaikinukai pateko ant keturstiebių burlaivių Olivebank ir Archibald Russel denių. Per dvejus metus trukdavusią jūreivystės praktiką didžiuosiuose burlaiviuose lietuviai sukdavo ratus pasaulio vandenynuose. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios (1939 m.) jūros mokyklą ant vandens išėjo apie 30 tapti jūreiviais panorusių kadetų. Vėliau jie tarnavo Klaipėdos uoste ar Lietuvos jūrų laivyno garlaiviuose. Pirmieji nepriklausomos Lietuvos jūrininkai dar suspėjo paragauti „tikro“ jūrinio gyvenimo burlaiviuose, valdomuose tik burių ir vėjo…
Vokiečių mokomasis burlaivis „Gorch Fock“ Klaipėdos uoste XX a. 4 d. Lietuvos jūrų muziejaus rinkinys.
G. Eriksono burlaivių bendrovės barkas „Archibald Russel“ 1905-1949 m. Lietuvos jūrų muziejaus rinkinysKeturstiebio barko „Olivebank“ denis plaukiant per audringą jūrą Lietuvos jūrų muziejaus rinkinysLiepojos jūrų mokyklos mokomasis burlaivis dvistiebė škuna „Jurnieks“ 1933 m. Jame plaukiojimo praktiką atliko R. Vilkas ir L. Serafinas. Lietuvos jūrų muziejaus rinkinysBarkas „Viking“ Belfasto uosto (Š. Airija) reide. Lietuvos jūrų muziejaus rinkinysBurlaivis „Olivebank“, kuriame jūrinę praktiką atliko pirmieji lietuviai jūrų kadetai 1925–1927 m. Lietuvos jūrų muziejaus rinkinysLietuvių kursantų grupė Abo navigacijos institute XX a. 3 d. Iš kairės: A. Rasiulis, K. Daugėla (sėdi), F. Marcinkus, M. Limba, B. Monkevičius, V. Babarskis, S. Dagys ir Br. Krikštopaitis. Lietuvos jūrų muziejaus rinkinysJūrininkai praktikantai K. Kapčius ir V. Karka laivų savininko G. Eriksono barke „Viking“ 1939 m. Lietuvos jūrų muziejaus rinkinysLietuviai praktikantai burlaivyje „Olivebank“ 1925–1927 m. Lietuvos jūrų muziejaus rinkinys„Archibald Russel“ denį skalauja bangos. Atlanto vandenynas. 1927 m. Lietuvos jūrų muziejaus rinkinysLietuviai, baigę Abo navigacijos institutą Suomijoje, po tolimojo plaukiojimo praktikos burlaivyje „Olivebank“. 1930 m. Lietuvos jūrų muziejaus rinkinysPavėjinis kursas žvelgiant nuo burlaivio rėjos. Lietuvos jūrų muziejaus archyvasLietuviai kursantai ant burlaivio Archibald Russel denio. 1926 m. Lietuvos jūrų muziejaus rinkinysKrikštynos burlaivyje, kertant ekvatorių. Lietuvos jūrų muziejaus rinkinys
6 thoughts on “Virtuali paroda LIETUVA PO BURĖMIS – Į platesnius vandenis (5 dalis)”
Aš tai, miela kolega, tokių abejotinų pareiškimų pradžioje nedaryčiau, nes galima ne vieną teiginį užginčyti (“darau viešą pasmerkimą“). ;)
Verčiau siūlau imti komodoro Baltuškos knygą į rankas ir atgauti optimizmą. :)
Prie paskutinės foto – “ekvatorius“ keistinas į “pusiaują“.
pirma foto įdomi — ką jie ten tarp stiebų džiovina? ir kuri čia vieta? t.y., kas ten dabar stovi, kad bokštų nesimato.
tai, kad bandant užginčyti pasitelkiami argumentai, kurie veikiau išimtys nei taisyklė. Pasmerkimą tuo tarpu atmetu:) o jei rimtai, tai labai plačios diskusijos erdvė.
Nebegalima vartot ‘ekvatorius’? Kalbininkai siautėja?
nežinau, ką ten džiovina – bandžiau išdidinti, tai vaizdelis išplaukia, gal skalbinius?:)
o tų bokštų nebeliko.. vienas jų – sugriautos šv.Jono bažnyčios, o kitas gal Reformatų.
Yra gi lietuviškos gražios ir labai tinkamos sąvokos, kam svetimybes naudoti? :)
Jureiviai dziovina savo rubelius. Burlaivis stovi prie Ziemos uosto, mazdaug toj vietoj,kur ilga laika stovejo dokas su uzrasu “leta eiga”. Del pradzios pareiskimu tai prasom pateikti faktu, kurie juos uzgincytu.
Medziaga pateikiama kuo objektyviau ir ne del “optimizmo”…o kad susipazintumete lietuviai su tuo kas buvo, kas pamirsta, ko nezinojot.
Aš tai, miela kolega, tokių abejotinų pareiškimų pradžioje nedaryčiau, nes galima ne vieną teiginį užginčyti (“darau viešą pasmerkimą“). ;)
Verčiau siūlau imti komodoro Baltuškos knygą į rankas ir atgauti optimizmą. :)
Prie paskutinės foto – “ekvatorius“ keistinas į “pusiaują“.
pirma foto įdomi — ką jie ten tarp stiebų džiovina? ir kuri čia vieta? t.y., kas ten dabar stovi, kad bokštų nesimato.
tai, kad bandant užginčyti pasitelkiami argumentai, kurie veikiau išimtys nei taisyklė. Pasmerkimą tuo tarpu atmetu:) o jei rimtai, tai labai plačios diskusijos erdvė.
Nebegalima vartot ‘ekvatorius’? Kalbininkai siautėja?
nežinau, ką ten džiovina – bandžiau išdidinti, tai vaizdelis išplaukia, gal skalbinius?:)
o tų bokštų nebeliko.. vienas jų – sugriautos šv.Jono bažnyčios, o kitas gal Reformatų.
Yra gi lietuviškos gražios ir labai tinkamos sąvokos, kam svetimybes naudoti? :)
Jureiviai dziovina savo rubelius. Burlaivis stovi prie Ziemos uosto, mazdaug toj vietoj,kur ilga laika stovejo dokas su uzrasu “leta eiga”. Del pradzios pareiskimu tai prasom pateikti faktu, kurie juos uzgincytu.
Medziaga pateikiama kuo objektyviau ir ne del “optimizmo”…o kad susipazintumete lietuviai su tuo kas buvo, kas pamirsta, ko nezinojot.