XVII–XVIII a. šalia įprastinės jūrinės veiklos pradėta buriuoti ir dėl paties plaukimo. Ne žvejoti, ne prekiauti, ne kariauti, – tik buriuoti. Kelionės burlaiviais pradėtos vertinti kaip suteikiančios malonumą ir tapo gyvensenos dalimi. Pramoginis ir sportinis buriavimas – tai buriavimas sau pačiam. Tai gyvenimo būdas, kurį tiksliausiai apibrėžia žodis jachta. Lietuva po burėmis – jūrinė kultūra, prisistatymas pasauliui per jūrą, laisvės dvasia…
Buriavimas Klaipėdoje ir Lietuvoje XIX–XX a. pirmojoje pusėje
Visiškai dėsningai buriavimo kultūros pirmosios apraiškos užfiksuotos uostamiestyje. XIX a. pirmojoje pusėje augančiame Klaipėdos uoste buriuoti pradeda iš Anglijos ir Norvegijos atsikėlę pirkliai. 1869 m. įvyksta pirmoji jachtų regata. Populiarėjantį miestelėnų buriavimo sąjūdį vainikuoja 1884 m. įkurta Memeler Segel-Verein (Klaipėdiečių buriuotojų sąjunga). Jos nariai jachtas laikė bendrame jachtklube, dalyvavo jūrinėse regatose ir rengė iškylas bei varžybas Kuršių mariose. Iki 1914 m. sąjunga suvienijo daugiau kaip šimtą narių.
1875 m. vienas turtingiausių aristokratų buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse grafas B. H. Tiškevičius įgyvendino savo troškimą keliauti jūra, kai Prancūzijoje pasistatė įspūdingą modernią dvistiebę jachtą Zemajtej ir nuburiavo ja iki Viduržemio jūros. Burlaivis, kurio projektas buvo jachtų dizaino viršūnė, tapo žinomas tarp Europos jūrininkų. Grafas planavo iš Raudondvario leistis į kelionę aplink pasaulį, tačiau jo žmonai burlaiviai, kad ir prabangūs, nekėlė didelio susižavėjimo. Po poros metų Zemajtej parduota.
Žymus lietuvių muzikas ir dailininkas M. K. Čiurlionis (1875–1911) sunegalavęs aktyviausiu kūrybos metu buvo priverstas atsitraukti nuo darbų. Menininkas poilsiui pasirinko Krymą ir Kaukazą bei šalia plytinčią Juodąją jūrą. 1905 m. vasarą jis praleido keliaudamas po kalnus ir buriuodamas jūroje. Geras poilsis M. K. Čiurlioniui suteikė energijos kurti tapybos ir muzikos šedevrus.
1918 m. paskelbus nepriklausomą Lietuvos Respubliką, atsirado ir jūreivystei prijaučiančių, moderniai Lietuvos jūrinei tradicijai pradžią davusių žmonių. Išsiskyrė jaunimo organizacijos, ypač jūrų skautai. Kaune nuo 1921 m. veikė Lietuvos jachtklubas. Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos 1923 m. leido iškelti bures platesniuose vandenyse: Kuršių mariose ir jūroje. 1926 m. rudenį jachta Budys nuplaukia iki Liepojos (Latvija) – tai lietuvių jūrinio buriavimo pradžia. Toliausiai nuburiuoja Gulbė, 1932–1933 m. pasiekusi Danijos, Švedijos, Norvegijos ir Anglijos krantus. 1935 m. įkuriama Lietuvos buriuotojų sąjunga, kurios jachtos Tegu, Vytis, Gintaras ir Argus dalyvavo Pabaltijo buriuotojų suplaukime Fårösunde (Gotlando sala) ir tarptautinėje regatoje iki Ventspilio. Įsimintiną pergalę iškovojo Žalčių Karalienė, 1937 m. laimėjusi pirmąją Gotland Runt regatą. Klaipėdoje ir Nidoje 1938 m. vyko tarptautinė regata, kurioje svečiavosi latviai ir estai. Iki 1939 m. žemyninėje Lietuvos dalyje buriavimas vystėsi didesnėse upėse ir jų intakuose.
1939 m. pavasarį Klaipėdos kraštą susigrąžino Vokietija. Apie 10 jūrinių jachtų perplukdė į nedidelį Šventosios uostą. Netekus Kuršių marių, aktyvesnė buriuotojų veikla persikėlė į Lietuvos vidaus vandenis: Rėkyvos ežerą prie Šiaulių, Trakų ežerus atgautame Vilniaus krašte. Buriuojama ir Nemune bei Nevėžyje netoli Kauno. Vokiečių okupacijos metais (1942–1944 m.) susikūrė Šiaulių, Kauno ir Vilniaus klubai, kuriuose dirbo Buriavimo mokyklą Klaipėdos jachtklube baigę buriuotojai ir kiti nuo jūros atsikėlę buriavimo entuziastai. Antrojo pasaulinio karo metu Šventojoje vyko buriavimo kursai, buriuota į Švediją ir Latviją.
