XVII–XVIII a. šalia įprastinės jūrinės veiklos pradėta buriuoti ir dėl paties plaukimo. Ne žvejoti, ne prekiauti, ne kariauti, – tik buriuoti. Kelionės burlaiviais pradėtos vertinti kaip suteikiančios malonumą ir tapo gyvensenos dalimi. Pramoginis ir sportinis buriavimas – tai buriavimas sau pačiam. Tai gyvenimo būdas, kurį tiksliausiai apibrėžia žodis jachta. Lietuva po burėmis – jūrinė kultūra, prisistatymas pasauliui per jūrą, laisvės dvasia…
Buriavimas Klaipėdoje ir Lietuvoje XIX–XX a. pirmojoje pusėje
Visiškai dėsningai buriavimo kultūros pirmosios apraiškos užfiksuotos uostamiestyje. XIX a. pirmojoje pusėje augančiame Klaipėdos uoste buriuoti pradeda iš Anglijos ir Norvegijos atsikėlę pirkliai. 1869 m. įvyksta pirmoji jachtų regata. Populiarėjantį miestelėnų buriavimo sąjūdį vainikuoja 1884 m. įkurta Memeler Segel-Verein (Klaipėdiečių buriuotojų sąjunga). Jos nariai jachtas laikė bendrame jachtklube, dalyvavo jūrinėse regatose ir rengė iškylas bei varžybas Kuršių mariose. Iki 1914 m. sąjunga suvienijo daugiau kaip šimtą narių.
1875 m. vienas turtingiausių aristokratų buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse grafas B. H. Tiškevičius įgyvendino savo troškimą keliauti jūra, kai Prancūzijoje pasistatė įspūdingą modernią dvistiebę jachtą Zemajtej ir nuburiavo ja iki Viduržemio jūros. Burlaivis, kurio projektas buvo jachtų dizaino viršūnė, tapo žinomas tarp Europos jūrininkų. Grafas planavo iš Raudondvario leistis į kelionę aplink pasaulį, tačiau jo žmonai burlaiviai, kad ir prabangūs, nekėlė didelio susižavėjimo. Po poros metų Zemajtej parduota.
Žymus lietuvių muzikas ir dailininkas M. K. Čiurlionis (1875–1911) sunegalavęs aktyviausiu kūrybos metu buvo priverstas atsitraukti nuo darbų. Menininkas poilsiui pasirinko Krymą ir Kaukazą bei šalia plytinčią Juodąją jūrą. 1905 m. vasarą jis praleido keliaudamas po kalnus ir buriuodamas jūroje. Geras poilsis M. K. Čiurlioniui suteikė energijos kurti tapybos ir muzikos šedevrus.
1918 m. paskelbus nepriklausomą Lietuvos Respubliką, atsirado ir jūreivystei prijaučiančių, moderniai Lietuvos jūrinei tradicijai pradžią davusių žmonių. Išsiskyrė jaunimo organizacijos, ypač jūrų skautai. Kaune nuo 1921 m. veikė Lietuvos jachtklubas. Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos 1923 m. leido iškelti bures platesniuose vandenyse: Kuršių mariose ir jūroje. 1926 m. rudenį jachta Budys nuplaukia iki Liepojos (Latvija) – tai lietuvių jūrinio buriavimo pradžia. Toliausiai nuburiuoja Gulbė, 1932–1933 m. pasiekusi Danijos, Švedijos, Norvegijos ir Anglijos krantus. 1935 m. įkuriama Lietuvos buriuotojų sąjunga, kurios jachtos Tegu, Vytis, Gintaras ir Argus dalyvavo Pabaltijo buriuotojų suplaukime Fårösunde (Gotlando sala) ir tarptautinėje regatoje iki Ventspilio. Įsimintiną pergalę iškovojo Žalčių Karalienė, 1937 m. laimėjusi pirmąją Gotland Runt regatą. Klaipėdoje ir Nidoje 1938 m. vyko tarptautinė regata, kurioje svečiavosi latviai ir estai. Iki 1939 m. žemyninėje Lietuvos dalyje buriavimas vystėsi didesnėse upėse ir jų intakuose.
1939 m. pavasarį Klaipėdos kraštą susigrąžino Vokietija. Apie 10 jūrinių jachtų perplukdė į nedidelį Šventosios uostą. Netekus Kuršių marių, aktyvesnė buriuotojų veikla persikėlė į Lietuvos vidaus vandenis: Rėkyvos ežerą prie Šiaulių, Trakų ežerus atgautame Vilniaus krašte. Buriuojama ir Nemune bei Nevėžyje netoli Kauno. Vokiečių okupacijos metais (1942–1944 m.) susikūrė Šiaulių, Kauno ir Vilniaus klubai, kuriuose dirbo Buriavimo mokyklą Klaipėdos jachtklube baigę buriuotojai ir kiti nuo jūros atsikėlę buriavimo entuziastai. Antrojo pasaulinio karo metu Šventojoje vyko buriavimo kursai, buriuota į Švediją ir Latviją.
8 replies on “Virtuali paroda LIETUVA PO BURĖMIS – Vėjo, vėjo, vėjo… (7 dalis)”
Kolega, o nepaankstinot buriavimo, kaip pramogos, pradžios? ;)
Kaip tai pirmas pasaulyje jachtklubas Nevskij Flot buvo šimtmečiu vėliau įsteigtas (18a. pradžia). Aišku, pirmoji jachta “Marytė“ gal ir tempia iki 17a., bet pats buriavimas, kaip pramoga, prasidėjo iš esmės iš viso tik 19a. – žr. impresionistus ir Claude Monet (ačiū už Čiurlionį, beje!).
II eilės vairininko plaukiojimo rajonas gerai apibrėžtas, ir visiškai nedera su šiandienos. Smulkmena, bet va krenta į akis. :)
Įdomu dar ir tai, kad klaipėdiečių vėliavėlei parinkta ne Vokietijos Imperijos (juoda-balta-raudona) ar Rytprūsių (juoda-balta), o lietuvninkų vėliavos spalvos! Čia taip geras kontrargumentas tiems, kurie sakė, kad šio klubo klaipėdiečiai, kurie buriavo tuomet, buvo vokiečiai (“Gero vėjo“ knygoje toks teiginys, tarkime, yra). Įdomu tų jachtklubo “vokietukų“ pavardes pažiūrėti būtų. ;)
MSV nariai buvo ne tik vokiečiai, bet ši organizacija beveik nebendravo su lietuviais buriuotojais. Apie tai rašo ir Venantas Butkus, kuris tyrinėjo MSV veiklą: „Atgavus Lietuvai Klaipėdą, vokiečių jachtoms buvo nurodyta kelti valstybinę Lietuvos vėliavą, tačiau „Memeler Segelverein“ ir toliau liko grynai vokiška draugija dėl to meto politinių aplinkybių rezervuotai bendravusi su lietuviškomis sporto organizacijomis. Beje, tuo metu daugelis Klaipėdos vokiečių kultūrinių ir sporto organizacijų veikė savarankiškai, nesaistomos jokio ryšio su Lietuva.“ Visas V.Butkaus tekstas yra ir LBS tinklapyje: http://www.lbs.lt/Istorija/BURIAVIMO%20PRADININKAI%20KLAIPEDOJE.pdf
Tai aš turiu tą knygą, skaičiau. Bet va neseniai su vienu draugu kalbėjome apie lietuvninkus ir to meto Klaipėdos krašto padėtį. Sakė, labai juokinga žiūrėti “tikrų vokiečių-patriotų“ vardinius sąrašus, kurie buvo “prieš Lietuvą“ – visų pavardės… lietuviškos. :D
Manau, kad ten ir su ta draugija taip panašiai buvo. Taip, atėję lietuviai ten ne tik vokiečiams buvo svetimi savo dvasia ir elgesiu (kaip lenkai – mozūriams, bet čia kita istorija). Ir net neabejoju, kad nemažai lietuvninkų tiesiog pasirinko būti verčiau “folksdoičiais“, o ne “susilietuvinti“. Bet tos jų jachtklubo vėliavėlės spalvų kodas – tikrai ne vokiškas, ir net ne rytprūsiškas. Ir tai irgi savotiškas simbolis, manau.
O pati Klaipėdos direktorija irgi buvo ganėtinai autonomiška, ne taip, kaip yra dabar (neskaitant elektros tinklų, kurie yra sujungti su senąja teritorija, dab. Kaliningradu, o ne Lietuva).
O jei dar pasiknaisioti po Trakų jachtklubo istorines peripetijas?… ;)
Beje, data Memeler ir t.t. – gal turėtų būti 1926, ne 1962? ;)
data teisinga:)
jei atsiversi minimą V.Butkaus tekstą, jo pabaigoje paminėta, kad MSV 1962 m. susijungė su kitu klubu „Rhe“, kilusiu iš Karaliaučiaus. Taigi tais metais ir baigė savo, kaip atskiro klubo veiklą.
Šiaip, kiek teko girdėti, Klaipėdos jachtklubas ir MSV tarpusavyje išties nebendravo – gyvavo viename mieste, bet atskirai, atskiros regatos, net atskiri restoranai, kuriuose rinkdavosi. Įdomus laikas buvo ir tie tarpusavio, žmogiški santykiai, kaip buvo bendraujama menkai aprašyti..
Nuoroda užkrovė tik 3 psl. – kitų dviejų nerodo. Ar čia man tik vienam taip?…
Kaip ir spėjau dėl pavardžių: Heinrichas Dumbrys… :) Tai kur čia, sakai, tie vokiečiai? ;)
Beje, “Rūtos“ škiperis panašų vimpelą (spalvos su balta sukeistos) išsikėlęs savo stiebo viršūnėje. Kaip ir lipduką tokį turi ant šono. Stovi Klaipėdos pilies uostelyje. Įdomūs būtų jo motyvai ir istorija, jei pažįsti?
Ačiū parodos rengėjams ir sukėlusiems į internetą.
Dėl „Rūtos“. Minimą modifikuotą vimpelą dabar naudoja „Budžio“ klubas. Nežinau ar „Rūta“ priklauso pačiam klubui ar klubo nariui, bet panašu kad yra įrašyta į kultūros vertybių sąrašą: http://www.jura24.lt/lt/naujienos/uostas/jurinis-paveldas-ambiciju-gniauztuose-219473
Dėkoju už atsakymą! Aišku, mano smalsumas neturi ribų (kol nepatenkinamas iki galo…), tai dabar toliau smalsausiu, kokiais kriterijais “Budžio“ klubas rėmėsi, kai šitą vimpelą sau sukūrė? :)
Kas dėl “Rūtos“, tai gal ir vimpelą gavo paveldo būdu (rašoma, kad statyta Vokietijoje 1935-ais), o paskui tiesiog atkūrė nudriskusį? Nors ne būtinai. Bet čia tik spėjimas, be abejo.