Buriuoti – reiškia būti laisvam
„Kalėdų ir Naujųjų metų šventes praleidau Atlante. Kalėdų švenčių metu buvo audringas oras ir dėl to beveik apie šventes užmiršome, buvome visi įtemptai užimti jachtos manevrais milžiniškose vandenyno bangose. Naujus metus irgi sutikome vandenyne […] oras buvo gražus, vidutinis vėjas, mėnesiena, jachta ritmingai ritosi per ilgas nuolaidžias bangas, pirmyn. Mėnulio spinduliai atsimušė įvairiomis kryptimis pagal bangų siūbavimą sudarė žavėtiną įspūdį…“
(ištrauka iš B.Rožinsko laiško. 1963 01 17 Fort de France, Martinika)
Antrasis pasaulinis karas Lietuvos buriavimo tradiciją grąžino į nulinį atskaitos tašką. Viską teko kurti iš naujo, tik jau kitoje aplinkoje, sovietinio režimo sąlygomis. Burės, simbolizuojančios laisvą skriejimą vandeniu, buvo uždarytos į politinį aptvarą. Buriuotojams vandenys už Baltijos jūros ribų iki XX a. pab. buvo užverti. Bet kokiu atveju pasibaigus karui žmonės grįžta prie ramesnio gyvenimo, ieško laisvalaikio leidimo būdų. Dalis renkasi baltąsias bures ir stoja į buriavimo kursus. 1946 m. atgaivintas Lietuvos jūrų jachtklubas Klaipėdoje su skyriumi Trakuose. Sutvarkytos ar įsigytos pirmosios naujos jachtos. 1948–1949 m. vyko pirmosios regatos Klaipėdoje, Kaune ir Trakuose. Plateliuose įkuriamas savo veikla išgarsėjęs jachtklubas. Ties Kaunu užtvenkus Nemuną, 1959–1960 m. Kauno mariose įkuriamas jachtklubas. Jūreivystės mokyklos Klaipėdoje auklėtiniams praktikuotis skiriami burlaiviai Junga, Albatrosas ir Meridianas.
1954 m. surengta pirmoji Kuršių marių regata iš Klaipėdos pro Nidą iki pietinio marių kranto. Sporto draugijoms, įvairioms valstybinėms gamykloms ir valdyboms priklausiusios jachtos dalyvauja vietinėse (olimpinių klasių) ir Baltijos jūros (kreiserinių jachtų) regatose. Buriuotojai svajoja apie laisvą buriavimą ir ilgesnius maršrutus. Tik 1967 m. lietuviai išplaukia į tolimesnę jūrų kelionę, o 1974 m. surengiama pirmoji Tarybų Lietuvos jūrinio buriavimo regata. Medines jachtas keičia laivai iš plastiko. Tarptautinėse Baltijos jūros regatose Latvijoje, Estijoje, VDR ir Lenkijoje lietuviai nuolat užima prizines vietas. Ir mažosiose olimpinėse laivų klasėse lietuviai turėjo savo lyderius. 1989 m. jau patyrę lietuviai buriuotojai jachtomis Lietuva, Audra ir Dailė žygyje per Atlantą plaukia iš Klaipėdos į Niujorką ir atgal, simboliškai žymėdami SSRS režimo pabaigą ir nepriklausomos Lietuvos atgimimą.
Lietuviai XX a. antrojoje pusėje žygiuose burlaiviais pasižymėjo ir už savo krašto ribų. Jūrų skautas A. Urbelis, 1939 m. nusipirkęs jachtą Prancūzijoje, tikėjosi ja parplaukti iki Lietuvos. Kilus karui, į Angliją teko evakuoti 40 prancūzų, bėgančių nuo vokiečių armijos. Atsidūręs JAV, jis tarnavo prekybos laivyne, o laisvalaikiu mokė buriavimo ir restauravo klasikines jachtas. Vieną restauruojamą jachtą pavadino Lithuanica S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio garbei.
1962–1963 m. buvęs buriavimo treneris Trakuose B. Rožinskas su devizu: „Lietuvos garbei“ perplaukė Atlanto vandenyną iš Lenkijos Ščecino miesto į Majamį (JAV) ir tapo pirmuoju lietuviu, jachta perplaukusiu vandenyną. Plaukė Lenkijoje pasistatyta Hermes II jachta. Teko surinkti lenkų įgulą ir laivagalyje iškelti Lenkijos vėliavą.
Lietuviai savo burėmis pasižymėjo ir už poliarinio Šiaurės rato, kai 1975 m. J. Vilemo vadovaujama ekspedicija jachta Vilnis perplaukė Ladogos, Onegos ežerus, šaltąsias Baltąją bei Barenco jūras ir pasiekė Murmansko uostą. Su dar didesniu šalčiu susidūrė iš Kauno į Jakutską (Sibiras) dirbti atvykęs inžinierius E. Lozoraitis. Nedidele jachta Jakuck per du plaukiojimo sezonus (dvi navigacijas) 1989–1990 m. jis perplaukė Šiaurės jūrų kelią Arkties vandenyne palei šiaurinę Azijos žemyno pakrantę.
