Pirmieji Lietuvos vėliavos nešiotojai

Kol Vėjopamušalų kolektyvas atostogauja, dirba, mokosi, gydosi ir užsiima dar velniai žino kokiom veiklom, mūsų geras bičiulis Romas dalinasi archyviniais atradimais apie pirmuosius laivus, iškėlusius Lietuvos vėliavą.

O mes dar sugrįšime su naujais pastebėjimais.  Kol kas visiems linkime gero buriavimo ir palankaus vėjo! Na ir primename tai, ką turėtumėte žinoti – Burlaiviai sugrįžta!

***

Kiekvienas žmogus turi sau kokį nors atmintiniausią gyvenimo įvykį. Savo tokiu įvykiu aš laikau dieną, kai aš su savo visa poros svarų manta įsikrausčiau į laivą kaip jo šeimos narys. […]

Vieną 1924 metų birželio mėn. vakarą, sėdėdamas „Ryto“ viešbučio restorane prie vakarienės, išgirdau, kad prie gretimo staliuko trys ponai (du klaipėdiškiai, trečias nepažįstamas), gyvai vedė jūrišką pasikalbėjimą. […] Iš nugirsto supratau, kad nepažįstamasis yra lietuviško laivo kapitonas, šiomis dienomis su kroviniu išplaukiąs į Švediją. Lietuvis kapitonas, lietuviškas laivas — sapnas ar tikrenybė?

Iki jie neišėjo, aš negalėjau nukreipti nei akių, nei klausos nuo nepažįstamo kapitono ir tyliai mintimi jo prašiau — priimti ir mane į laivą. Mano vakarienė atšalo, aš ją užmiršau, o kai mano sekamo staliuko svečiai išėjo, nuskubėjau ir aš, darydamasis planus, kaip nepraleisti progos patekti ant saviškio, lietuviško laivo.

Juratė

Rytoj po tarnybos pirmas mano tikslas buvo susirasti laivą, jo kapitoną ir padėti visas pastangas, kad tik priimtų juo paplaukioti. Patį laivą radau. Ant jo užpakalio buvo stambiomis raidėmis užrašyta Jūratė, o žemiau Jurburgas, kaip prirašymo uostas (mat, prirašymas buvo atliktas tada, kai dar Klaipėdos neturėjom). Kapitono laive neradau, bet dar tą patį vakarą jį sutikau krante. Pažinti jis man jau nebuvo sunku, nes praeitą vakarą buvau į jį gerai įsižiūrėjęs, o jo itin aukštas ūgis nedavė man apsirikti. Priėjau ir stačiai, nors nedrąsiai, išrėžiau savo prašymą.

— Nemanyk tamsta, kad jūrininko amatas yra toks lengvas ir gražus, kaip apie jį romanuose rašoma, — įspėjo mane kapitonas, išgirdęs, kad aš neblogai uždirbu, tad ir neturėčiau veržtis į sunkų jūrininkų gyvenimą.

— Sunkumų nebijau, juo sunkiau, juo įdomiau. Esu jau šį tą matęs (čia man prisiminė nepriklausomybės kovų laukai). Viena prašau — priimti.

—  Bet visos vietos jau užimtos, neturiu kur ir paguldyti.

—  Kad vietos nėra, gulėsiu ant denio, — nesuprasdamas net ar tai būtų galima, stiprinau savo prašymą, — už maistą atidirbsiu.

Ir tol neatstojau, kol kapitonas nusileido — sutiko priimti.

Vietą miegoti gavau laivo priekyje, kur sukrinta inkarų grandinės. Viduryje buvo grandinių dėžė, o iš šonų prie geležinių sienų buvo iš abiejų pusių įtaisyta po lovelę, atsargai.

Aš neprisimenu, kad kur jaukiau būčiau jautęsis kaip šioje tamsioje, rūdimis ir dumblu pakvipusioje patalpėlėje. Nuleisti į jūros dugną inkarai su aprūdijusiomis grandinėmis visuomet sugrįždavo atgal aplipę dugno dumblu, viduj dumblas apdžiūdavo, o naujai inkarą nuleidžiant, skriedamos pro skyles grandys leisdavo nuo savęs debesis dulkių. Tačiau tokios operacijos nedažnai kartodavosi, ir mano „miegamasis” turėdavo laiko pakankamai išsivėdinti.

Pirmą plaukimo dieną atidavęs žuvims „muito rinkliavą“, antrą dieną jau gavau pamažėli pratintis vairuoti. Tą dieną buvo ypatingai palankus oras ir laivas, gerai pastatytas burėmis, protarpiais skriejo reikiama kryptimi be vairavimo. Tada kapitonas, tikras jūrų vilkas, sakydavo „senas laivas pats žino kelią“.

Mūsų kelionės tikslas buvo Landskrona, Švedija. Nors Landskronos uoste laivų, be mūsiškio, buvo ir daugiau, tačiau tik mūsų „Jūratė“ buvo apgulta žiūrovų smalsuolių. Mat, pirmą kartą pamatė dar niekur nematytą geltoną-žalią-raudoną vėliavą. Buvo darbo patenkinti gausingų smalsuolių klausimus: kieno vėliava, kur ta valstybė, kur yra uostas Jurbarkas ir t.t.

Po pirmos kelionės man buvo suteiktos visos laivo piliečio teisės, nes kapitonas, norėdamas sudaryti lietuvišką komandą (viso 5 vyrai), buvo ėmęs ir visai nebuvusius jūroj vyrus. Vieną tokį, negalintį pakelti jūrų ligos paskui pakeitė manim. Tada aš persikėliau iš inkarų grandinių gurbo į įgulos patalpą.

Audros jūroje žodžiais negalima atvaizduoti. Kitaip ją galima sau įsivaizduoti būnant krante ir vėl kitaip esant to siaubingo chaoso sūkuryje. Tik audringoj jūroj žmogus karalius jaučiasi žmogus-dulkė, ten jis pamato, kaip gamta juo žaidžia, kaip jai lengva juo nusipurtyti.

Audrai įsisiautėjus mūsų menkas laivūkštis buvo veik visas po vandeniu ir mes braidžiojom jame aukščiau kelių. Bangų kalnai ritosi per jį ir galima buvo manyti, kad jis, visų sunkumų slegiamas, taip nežymiai ir nuners į dugną. Čia vėl tuo pačiu metu nauja banga kalnas savo ketera laivą iškelia aukštyn, bet tik tam, kad dar smarkiau blokštų jį į tarp bangų atsivėrusią prarają. Dar galėtum braidžioti po denį vandeny kad ir aukščiau kelių, jei tas dugnas-denis po kojomis taip nesivartytų; bepigu būtų įsitvėrus rankomis ko nors laikytis, kad bangos kalnai nenušluotų nuo laivo, jei nereikėtų dirbti triūsiant prie burių.

Taip keletą valandų baisiausiai kamuoti, iki paskutinio siūlo peršlapę, pašėlusiai smarkaus vėjo iki kaulų perpučiami, sušalę, šuniškai išalkę ir pervargę, išgirstame iš apačios motoristo žodžius:

— Kapitone, vanduo laive!…

Vadinasi vanduo įsiveržė į laivo vidų – kančia baigta. Mano draugas Tomas griebia į rankas didelį geležies gabalą-balastą, kad lengviau garmėtų iš šio sujaukto jūros paviršiaus į tylų dugną, kai tuo tarpu Gabys išsitraukęs atsilenkė peilį, norėdamas nupjaustyti pririštos gelbėjimosi valties virves, kad galėtų su ja gelbėtis. Aš, kaip ir Tomas, nemačiau tikslo tęsti grumtynes su pašėlusia stichija, nuovargis už mus sakė – Gana!

Tačiau užuot sulaukę iš kapitono įsakymą „Gelbėkis, kas gali!”, gavome įsakymą stoti prie siurblio traukti vandenį iš laivo, o pats ėmė matuodamas tikrinti, ar daug vandens pateko į laivo vidų. Dirbdamas sekiau kapitono laikyseną. Jis buvo ramus. „Gal kietas būdas ar mokėjimas susivaldyti, o gal ir tikrai nėra pavojaus“, — galvojau žiūrėdamas  į  kapitoną,  visiškai   juo  pasikliaudamas.

—  Koks ten vanduo! Pelė, tur būt, nusišlapino, o jam jau — vanduo laive… — drąsino mus kapitonas. — Dar kiek padirbėkit, kad nesušaltumėt, tai bus ir viskas.

Mes dirbome atsidėję ir kiek apšilome.

— Užteks, o tai it dugno rūdis nulaižysite – šyptelėjo kapitonas, visą laiką sekdamas siurblio veikimą.

Ir iš tikrųjų, siurblys atsirūgo, dar kelis kartus nusispjovė jau rudu vandeniu ir ėmė tuščiom stenėti. Tuo metu pradėjo aušti rytas ir audra ėmė pamažėli rimti, lyg susigėdusi aušros dėl padūkusių savo nakties darbų. Laivas buvo pastatytas į kursą ir mes tęsėm kelione

Vėliau kapitonas sakė, kad pavojus buvęs visai rimtas ir ne tiek mums, kiek laivui. Mūsų išsigelbėjimui jis būtų laivą leidęs į krantą, kuris nebuvo labai toli, ir motoro bei bangų pagelba esą būtum buvę užnešti ant smėlio, o iš ten sausom kojom būtum galėję nusigelbėti, bet būtų žuvęs laivas, o jis buvęs neapdraustas.

Ir visą laiką man malonu prisiminti tas pirmąsias jūrų keliones po Lietuvos vėliava, bangų pliuškenimą už geležinės sienos esant inkarų grandinių dėžėj, drąsų jūrų vilką laivo kapitoną ir pasiutusį bangų šokį audros metu.

Iš Kvietkauskas, J. „Jūratė“ ir „Kastytis“ pirmieji Lietuvos vėliavos nešiotojai. In Jūra, 1936, Nr. 5, p. 17-18.



6 thoughts on “Pirmieji Lietuvos vėliavos nešiotojai”

  1. nors, ne – suklydau:) “Kastytis” nuskendo, o “Jūratė” buvo parduota, kaip ne visai tinkamas laivas besikuriančiam Lietuvos prekybiniam laivynui.

  2. Na ką, Tikro Alaus Draugija siūlosi šio laivo garbei išvirti specialų alų, burinį elį!

    Šiemet susitikę dokuose, galėsime ragauti alų dar labiau į temą;)

  3. nu elis neblogai,
    siaip apie “Jurate” patikimos informacijos yra tik vokiskoje literaturoje (juru muziejuje turime viena knygute). Juros sventes metu Klaipedos Ievos Simonaitytes bibliotekoje atsidarysis paroda “Pirmosios Lietuvos bures”, kur bus galima placiau susipazinti su kontekstu. Jei trumpai: 1921 pristatytas i Klaipeda, 1923-1924m juo plaukiojo lietuvis kapitonas Juozas Andžejauskas,1927m laiva pardave i Olandija, po triju metu jis atsidure Karibu juroje (Fort de France), Lloyds registre iki 1951 metu figuravo.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *