Žurnalas “Vėjo!3”: kokia nuotrauka jam tiktų ant viršelio?

Prisipažinsiu, kad pirkdamas naujausią lietuviško buriavimo žurnalo “Vėjo!3” numerį žadėjau sau, jog susilaikysiu nuo viešos kritikos. Nesinori vien tik bambėti keikiant visus tuos, kurie kažką daro, veikia ar kuria. Dėl tos pačios priežasties patylėjome ir po “Vėjo!3” debiutinio numerio pristatymo. Visgi šį “blogą” tikriausiai aplanko tiek mažai skaitytojų, kad jei ir būsime užmėtyti akmenimis – kaip nors pavyks išgyventi.

Kiekvienas man žinomas buriavimo žurnalas turi savo veidą ar išskirtinumą. “Yachting World” tekstuose kalbama apie jachtas ir renginius, kurie lyg moterys televizoriaus ekrane – patrauklios, bet nepasiekiamos (beje kadaise “Verslo klasėje” spausdinti straipsniai atitiko būtent tokį formatą). “Yachting Monthly” – pragmatiškas ir ūkiškas, “Yachts and Yachting” orientuotas į regatas ir vienas iš nedaugelio žurnalų išsamiai aprašančių švertbotus. Sąrašą galima būtų tęsti, tik klausimas ar verta? Akivaizdu, kad Lietuvoje auditorija yra per maža, kad bet koks ir taip mažos auditorijos žurnalas galėtų specializuotis, tačiau “Vėjo!3” neturi jokio savo veido. Skaitant jau antrąjį (o gal visgi trečiajį?) žurnalo numerį tampa aišku, kad tekstai rengiami tiesiog dėl tekstų. Grafomanija gal to nepavadinsi, greičiau jau žodžiai yra lyg per prievartą ištraukti iš autorių minčių. Žinoma, kuomet žurnalo autoriai dirba visuomenininiais pagrindais, tikėtis literatūrinio grožio naivu. Visgi straipsniai jame nėra nei konceptualūs, nei pragmatiški. Tarkim, straipsnis pradėtas apie gelbėjimą jūroje baigiamas “Grab bag” sudėtimi. Nejaugi “Grab bag” yra svarbiausias gelbėjimo jūroje elementas? O ką norėta pasakyti straipsniu-interviu su Gintare Sheidt? Ar tiesiog kad yra tokia Gintarė? Šio žurnalo skaitytojas ir taip žino, kad yra tokia labai stipri sportininkė, tai kokia teksto vertė buriuojančiam skaitytojui?

Žurnalas, kiek kitaip nei laikraštis, sienlaikraštis ar blogas pirmiausia vertinamas pagal turinio kokybę. Skirtingai nei pirmojo numerio, naujausiame akivaizdžiai nekokybiškos nuotraukos akių nebado. Visgi turinio menkavertiškumas stulbina. Jau minėtas “Vėjo!3” pagrindinis (tikriausiai jį reikėtų vadinti vedamuoju) straipsnis – interviu su Gintare Sheidt. Straipsnis išties vertingiausias visame žurnale, tačiau skaityti analogišką interviu “Stiliuje” buvo gerokai įdomiau. Žurnalas buriuotojams ir interviu norėtųsi buriuotojiško. Na, juk nesunku pasidomėti apie ką tas olimpinis buriavimas sukasi. Nejaugi sunku sugalvoti klausimą “Kaip pasirenki kurioje starto linijoje startuoti?”, arba “Kuri regata tau buvo sunkiausia/įsimintiniausia?”, paklausti, kaip ji jautėsi, kai aukso medalį Pekino olimpinėse žaidynese iškovojusi Anna paskutinį plaukimą ir regatą laimėjo tik sportinės sėkmės dėka, matyt, pranoktų bet kokius lūkesčius. Perskaitęs klausimą “Ką auginate darže?” (!!!) pradėjau ploti. Tiesiog ovacijos. Paskutiniuose “Yachting World” numeriuose publikuojami interviu su britų olimpinės buriavimo rinktinės nariais. Kreipiuosi į žurnalo “Vėjo!3” redkolegiją ar vienasmenę redakciją: jei dar nors kartą ketinate publikuoti interviu su buriuotojais atkeliaukite į svečius pavaišinsiu kava ir duosiu žurnalų pavartyt, klausimus nusirašyt.

Yra žurnale straipsniai, kurie lyg ir turtėtų būti praktiški savo turiniu, tačiau dar labiau nuvilia. Vertinu ir gerbiu Gvidą M. kaip inžinierių, konstruktorių. Ne vieną puodelį arbatos su pagardais ir be jų esame išgėrę diskutuodami apie jachtų konstrukciją ar kitas technines detales. Tačiau keli puslapiai teksto, kuriuos apibendrinti galima teigiant, kad “Naviguotis reikia”, na visomis tomis kvailystėm užsiiminėti: dėti taškus ir t.t. Kas galėjo pagalvot..

Straipsnis apie laivo paruošimą žiemai neatsilieka nuo bendro konteksto. Nesu tikras ar žiemos sezono metu jachtą laikyti su stiebu yra gerai ar blogai. Pučiant net ne tokiam ir stipriam vėjui, įlipus į jachtą stovinčią ant kranto su stiebu ji purtosi, vibruoja ir dreba. Nežinau kiek ši vibracija grėsminga ar žalinga, tačiau praleisti pusdienį nurenkant stiebą ir dar vieną pusdienį jį vėl surenkant manau verta. Arba tarkim kas nutinka virvės struktūroje, kai ten esanti drėgmė užšąla – nežinia, bet tikriausiai kažkas nutinka, nes apie tai paklausti virvių gamintojai teigia, jog norint užtikrinti virvių ilgaamžiškumą jas žiemai reikia išverti, pakeičiant laikinomis pigiomis virvutėmis. Praktinių patarimų kokybę geriausiai iliustruoja patarimas skelbiantis, kad norint apsaugoti sraigtą nuo ilgapirščių (jei šio neįmanoma nuimti) jį reikia apsukti skuduru. Jei netyčia sugestų jūsų automobilio užraktas, uždenkite jį su paklode arba pledu – tai apsaugos nuo ilgapirščių. Manau, kad toliau tęsti patarimų kritikos nebeverta.

Šios, gal kiek bekompromisės, kritikos skaitytojai tikriausiai mane pasmerks, teikdami, kad tai yra vienintelis buriavimo žurnalas ir jau vien tai yra didelė vertybė. Ponia Dalia iš Seimo taip pat yra nacionalinė vertybė. Leidinio vertybė – tai ne faktas, kad jis yra, o jo turinys. Jeigu šis žurnalo numeris ir kažko vertas, tai ši vertė yra lygi sunaudoto popieriaus vertei. Kadangi šis žurnalinis popierius nekaip dega, taigi ir ta vertė nekokia. Ir Gintarės (mano subjektyvia nuomone ji yra ne tik Lietuvos buriavimo bet ir nacionalinis pasididžiavimas) nuotraukos ant viršelio nenusipelnė.