Aliuminė Laisvė

Jau trečia savaitė prabundu šiame gulte. Organizmas jau senai pripratęs prie vachtų ritmo, bet šį kartą suprantu, kad žadinami esame ne pagal planą. Pučia. Greituoju būdu rengiuosi ir pusnuogis lipu ant denio. Ant denio chaosas, bet jachta ramina. Šiaurės jūra „Laisvei“ nebaisi.

Prologas

Man, tuo metu dar save laikančiam „Laisvės“ įgulos nariu, baisiai knietėjo sužinoti daugiau apie šią jachtą. Interneto forumuose užtikau keletą senų ispanų, ir, mano laimei, jie žinojo šią jachtą. Negana to, Guilermo pažadėjo susisiekti su Licor 43 projekto iniciatoriumi ir supažindinti su manimi. Bingo.

Projekto iniciatorius – Joaquin Coello

Tuometinis Barselonos uosto vadovas nedaug žodžiavo. Varžybose jie liko priešpaskutiniai ir toks rezultatas tikrai nebuvo vertas pasididžiavimo. Pasibaigus 1977 metų „Whitbread“ regatai, gilias laivybos tradicijas turintys ispanų buriuotojai negalėjo likti abejingi tokiam įspūdingam renginiui, tad buvo nuspręsta sukurti tokiai regatai tinkamą jachtą, surinkti įgulą ir startuoti Portsmute. Šis bandymas sudalyvauti tarptautinėje regatoje aplink pasaulį turėjo būti visiškai ispaniškas projektas, apimantis visus buriavimo aspektus: projektavimą, įgulą ir aprūpinimą tarp etapų.

Vienas iš šio projekto iniciatorių buvo Joaquin Coello, šiuo metu pasinėręs į laivybos inžinerijos akademinį pasaulį, tuo metu dar jaunas laivybos inžinierius. Jis vadovavo jachtos projektavimui bei jachtai kelionės metu. Jachta buvo visapusiškai remiama. Pagrindinis šio projekto rėmėjas buvo alkoholinių gėrimų gamykla, kurios pavadinimu ir buvo pavadinta jachta. Buriuotojams buvo suteikta ne tik finansinė parama, bet ir valstybės vadovų palaikymas. Visgi ispanams trūko patirties organizuojant tokį projektą.

Jachta buvo statoma karinėje laivų statybos gamykloje, kurios veikla ir dabar yra įslaptinta. Naiviai bandžiau gamyklos užklausti apie šios jachtos statybą, bet gavau ne itin mandagų prašymą juos palikti ramybėje. Pasak šiame projekte dalyvavusių buriuotojų, buvo stengiamasi ištobulinti techninius mazgus ir parinkti tinkamus metalus, o, svarbiausia, buvo stengiamasi sukurti greitą ir patvarią jachtą. Šiam darbui buvo pasitelkti ne tik laivų statytojai ir inžinieriai, bet ir įvairių sričių ispanų mokslininkai.

1981 metais rugpjūčio 29 dieną ispanų įgula išdidžiai startavo trečiojoje regatoje. Jie plaukė į Kaiptauną. Kitas uostas po Kaiptauno turėjo buti Auklendas. Iš Auklendo buriuotojai turėjo apiplaukti buriuotojų everestu vadinamą Horno kyšulį ir sustoti Mar del Platoje, iš kurios turėjo startuoti paskutiniam regatos etapui atgal į Portsmutą. Dėl patirties stokos rengiant ir dalyvaujant projekte ispanų įgulai nepavyko parodyti gerų rezultatų. Viena didžiausių problemų – didžiąją dalį atsarginių dalių, burių ir maisto jachta plukdė su savimi drauge iš pat Ispanijos. Nors dabar tai nieko nestebina, 1981 metų varžybos buvo pirmosios, kai didžioji dalis komandų atsargines dalis gabendavo iš sustojimo į sustojimą ir taip ženkliai palengvindavo jachtą.

Plaukiant trečiajame regatos etape, audros metu vandenyno banga apvertė jachtą, jai lūžo stiebas. Oro sąlygos buvo tikrai įspūdingos, jachta su iš nuolaužų padarytu, laikinu stiebu plaukė vidutiniu 14 mazgų greičiu. Beje, ispanai nebuvo vieninteliai, kuriems nesisekė šioje regatoje, vieną iš įgulų apšaudė Angolos patrulinis kateris, įgulos nariai buvo apkaltinti šnipinėjimu ir sulaikyti. Antrąjį regatos etapą pradėjo tik 21 jachta. Regatą baigė 20 jachtų tarp jų ir ispaniškoji „Licor 43“, kuri galutinėje įskaitoje liko 19.

foto: http://www.nauticadigital.com/historia/el-exito-del-licor-43/

Po pasaulinės regatos jachta buvo parduota ir pervadinta „Delta 43“ vardu. Kalbama, kad jachtą savo sūnui nupirko vieno viešbučių tinklo savininkas. Pirkdamas ją, verslininkas tikėjosi, kad jo sūnus užsiims čarteriniais plaukiojimais ir surimtės. Tačiau jachta tapo dar viena pasilinksminimų vieta magnato sūnui. Pamatęs, kad jo planas perauklėti sūnų nepavyko, jis nusprendė jachtą parduoti. Kaip tik tuo metu lietuvių buriuotojų konsorciumas ieškojo jachtos kelionei aplink pasaulį. 1992 metais Jachtoje suplazdėjo lietuviška trispalvė ir jachta buvo pervadinta tuo metu labai aktualiu ir visus žavinčiu pavadinimu „Laisvė“.

Trispalvė Laisvėje

Keliantis keltu Dangėje pamačiau nematytą didžiulę jachtą su trispalve, į kurią buvo kraunamas maistas ir kitokie daiktai. Tėvas abejingai pasakė, kad jie plauks aplink pasaulį.

Kaip ta jachta atsirado kauniečių rankose, niekas iki galo nežinojo, bet tuo metu stebuklai nieko nestebino. Mano žiniomis projekto vedlys buvo jachtos kapitonas Ignas Miniotas, jam talkino Naglis Nasvytis, bei kiti bendraminčiai. Visgi „Laisvės“ įgula turėjo didžiulę problemą – tuo metu, kai Klaipėdoje buvo kraunamas maistas, klaipėdiečių „Lietuva“ jau suko ratą aplink pasaulį. Tiesa, klaipėdiečiai plaukė į vakarus per Panamos kanalą, o „Laisvė“ plaukė kliperių keliu aplink kyšulius. Deja, bet visuomenei buvo daug svarbiau, kas apiplauks pirmasis pasaulį, o ne kas apiplauks „iš tikrųjų“. „Laisvės“ kelionė liko nepelnytai užmiršta.

Tiesą sakant, „Laisvė“ yra labai paslaptingas laivas. Nei ispanai, nei lietuviai apie ją atvirai pasakoti nelinkę. Gandų ir legendų teko girdėti labai daug, bet iš pagarbos istorijos dalyviams palikime visa tai gandams.

Atgimimas

Monumentas laisvė

Aštuonerius metus iškelta „Laisvė“ stovėjo Klaipėdoje it apleistas ir užmirštas monumentas. Kol vieną pavasarį prie jo atvažiavo keletas mašinų, išsitraukė kopėčias ir pradėjo landžioti į vidų. Jachtoje dirbančių žmonių daugėjo ir po kurio laiko jachta buvo nuleista į vandenį.

Kitą sezoną prie „Laisvės“ įgulos prisijungiau ir aš. Aliuminė „Laisvė“ buvo be galo grubi, visur aštrūs kampai, šalta ir nemalonu. Drauge ji buvo tikra okeaninė jachta. Daug kas joje vos veikė arba neveikė visai. O viduje buvo įsimintinas drėgmės ir aliuminio oksido kvapas.

Diena iš dienos prikėlinėjome „Laisvę“. Čia pakeistas kabelis, čia perdarytas štagas, čia nupoliruotas kompasas – po truputi „Laisvė“ darėsi vis gražesnė ir gyvesnė. Su visai pakenčiamai funkcionuojančia jachta išsiruošėme į Norvegiją.

Išplaukiant iš Kristiansando visiškai lygioje vietoje kalėme į akmenis. Pradžioje atrodė, kad nieko reikšmingo nenutiko, tačiau tolimesnės kelionės metu jachtoje pradėjo rinktis vanduo. Pradžioje pakakdavo kelis kartus per parą išpumpuoti vandenį, vėliau kartą per vachtą. Kelionei einant į pabaigą pasikeisdami pumpavome vandenį beveik nuolat. Toje vietoje, kur kylis jungiasi su korpusu, aliuminis pavargo ir pasidavė. Smūgis į akmenis tikriausiai buvo paskutinis kantrybės lašas. Nepaisant to, atrodė, kad „Laisvei“ bus nusispjauti į šias problemas. Iškelsim, išpjausim ir suvirinsim.

Projektėliui šakės

Kitą žiemą užsilipęs ant pastolių kantriai šveičiau meilės prašantį jachtos dugną aplink kylį. Be kaukės ir apsauginių akinių darbas menkai malonus, bet po truputį stūmiausi į priekį. Vyko diskusijos apie tai, kaip bus remontuojamas korpusas ir koks sprendimas geriausias. O aš laisvu laiku vis eidavau šveisti dugno. Artėjant pavasariui darėsi vis aiškiau, kad „Laisvė“ nebeišplauks. Mūsų šaika patraukė kitais keliais ir „Laisve“ rūpintis pradėjo nematytas specialistas.

Jis metodiškai aiškinosi problemų priežastis ir organizavo pažeisto korpuso remontą. Tuo pat metu viską iš jachtos vidaus išardė ir išmetė.

Nors labai norėjau tikėti, kad „Laisvė“ vėl plauks, matant kalnus pertvarų, gultų ir išardytą motorą, nuojauta sakė, kad „Laisvės“ nebesurinks niekas. Nesurinko.

Ne kartą svarsčiau, kaip būtų galima atgaivinti „Laisvę“. Su metais romantikui manyje nykstant, suprantu, kad vadovaujantis sveiku protu to nepavyks padaryti niekam, o tokio susižavėjimo šia jachta kaip aš, nežinau, ar dar kas turi. Gaila.

More Stories
Baltic Sprint Cup 2008