Artūras Dovydėnas: „Žaliosios Karibų jūrų salos“

Vėjopamušalų „literaturinio skyriaus vedėjas“ (juokaujam), tiesiog bičiulis Nauticalis po tūkstančio knygynų Odisėjos įsigijo ir įdėmiai perskaitė Artūro Dovydėno knygą „Žaliosios Karibų jūrų salos“. Čia pateikiame kiek sutrumpintą pasakojimą. Pilnas tekstas Nauticalio bloge http://nauticalis.livejournal.com turėtų būti ypač aktualus tiems, kas ieškos šios knygos parduotuvėse.

(…)

Pradėjus skaityti, supratau, kad knyga pasakojimo stiliumi ir sąmoju yra labai “dovydėniška“ – kaip ir jo paskaitos. Ir kad tikrai smagu skaityti tą istoriją, kuri nutiko autoriui dar 1993 metais, kuomet visi buvome daug jaunesni, labiau žalesni ir didesni avantiūristai. Tokie, kurių pasturgalius traukia ant nuotykių, kitąkart pamirštant ir geros jūrinės praktikos patarimus. Bet tam jie ir yra, kad paskui prisiminti visokius gardemarinus mokinant – iš savo patirties.

Ir čia supratau, kad pavadinimas yra klaidinantis – ir vėl apgavo!

Nei velnio ten apie mano norimus Karibus nėra ir nebus! Nebent tik tiek, kad autorius pareikš gale knygos, jog iš Karibų grįžti pas Klaipėdos muitininkus būtų skausmingesnis nusileidimas į realybę, nei iš mažai svetingos Baltijos, todėl nėra ten ko ir grūstis iš viso, o reikia drąsiai žiūrėti nesvetingam pasauliui į akis, o ne į tolimųjų kraštų apžavų pravertą burną, tikintis išskrendant kepto karvelio.

Tad šioje knygoje iš tikro – tai autoriaus vienutinis plaukimas jachta į Klaipėdą štormuojančia Baltija dvi paras iš eilės, nesitraukiant nuo rumpelio (nes autopilotus galėjo sau leisti įsigyti tik buržuinai), išlaipinus prieš tai danų krante du “Tikėjimo žodžio“ menininkus, savaitę dykai mitusius kapitono atsargomis ir finansinius atsiskaitymo klausimus išsprendusius prieš Mozės valią ir vieną iš dešimties jo įsakų, atgrąsančių nuo nedarbinių pajamų.

O kelionėje visokios mintys užplūsta – ir čia jų ras nemažai, sakyčiau, Nyčės filosofijos gerbėjai, kuriems Zaratustra paskelbė apie dievų mirtį bei superžmogaus sukūrimą.

Tad sakyti, kad knyga vien tik aprašo kelionę ar kokio puodo nuo makaronų “po-flotski“ gelbėjimą kobiniu, neteisinga – knygoje po truputį yra “visko“: ir kaip degtinę gerti, ir kaip ją sandėliuoti triume kontrabandininkų pavyzdžiu, ir kas yra “tikras magistras“ kokpite, ir koks menas vertinamas skandinaviškose salose, ir kaip vizijos nuo supimo ir nemiegojimo prasideda. Nedidelės tokios – ne per Atlantą gi dar varoma…

Siužeto neperpasakosiu, nes jis yra tik dingstis autoriui perteikti savo mintis apie gyvenimą ir požiūrį į jį. Kaip ir kitų rašytojų grožinės literatūros knygose. Vienok, tai yra ne fantazijos vaisius, ir tikrai marinistinė knyga, ir tokia, kokių vis dar trūksta Lietuvoje – lyg skirtumo tarp jūrinės valstybės ir valstybės prie jūros dar ilgai nematytume…

Nes šioje knygoje pradedantieji buriuotojai gali rasti patarimų, kurie paprastai nerašomi į vadovėlius. Romantikai – pajusti tarp eilučių ir išvirkščiąją jūrinės vėjų ir bangų romantikos pusę. Kelionių išsiilgusieji – kad ne visi įspūdžiai sugeriami tik akimis, o ir kelionių būna kitokių. Mėgstantieji iššūkius – kad svajonės apie juos gali visai netyčia ir nelaiku išsipildyti. Ir kad tampi visiškai kitokiu žmogumi, nei kad buvo tasai, kuris juos visai neseniai pasitiko – gal net ne savo valia ir savotiškai jų “prisiprašęs“…

Ačiū Artūrui Dovydėnui už šią knygą – tarsi pamoką ir paskatą pamąstyti, – kurios gal ir neįvertino plačiosios masės, bet tai ne masėms gi ji ir buvo rašyta.

More Stories
Rimtautas Rimšas: “Ne Karibų kruizas“