“Playing for Success” arba lenktynės su laiku

zero7
Žiema Baltijoje - lenktynės su laiku

Kaimynas Vycka, berūkydamas prie laiptinės durų, manęs ir vėl paklausė “kaip sekėsi regatoje?”. Jau rengiausi jam nupasakoti, kad „Tūkstantmečio odisėja“ ir projektas „Zero emissions“ nėra regatos, bet tuo pat metu supratau, kad šie plaukimai yra ne kas kita, o pačios tikriausios regatos. Jos turi savo startą, finišą ir keistus, klasikinių regatų išauklėtiems buriuotojams nesuprantamus varžovus.

„Ambersail“ lenktyniauja su įtemtu grafiku, na o išprotėję vokiečiai trimaranu “Playing for Success” lenktyniauja su laiku. Ir tai gal netgi dar sunkiau. Jų nespaudžia toks įtemtas grafikas kaip „Ambersail“ įgulų, tačiau juos persekioja laikas. Gruodžio mėnesį buriuojant su anglies pluošto trimaranu kiekviena valanda praleista ant denio prilygsta valandai pramoniniame šaldiklyje.

zero8
anglies pluošto šaldiklis

Atrodytų nieko čia ypatingo, temperatūra juk teigiama. Artima nuliui, bet pliusinė. Vėjas – pakankamai stiprus, bet kursas pilnas, nelabai tas vėjas ir jaučiasi. Bet organizmas patenka į tokias sąlygas ir tiek kovoja su šalčiu, kad mintys pradeda suktis lyg sulėtintoje kino juostoje. Nebuvo kuo patikrinti, bet manau oro drėgnumas buvo artimas pirčiai, tik temperatūra pirties neprimena nė iš tolo. Ir jokia kvėpuojanti apranga tokiomis sąlygomis nepadeda kovoti su visur tykančiu šalčiu.

Buriuojant kitomis jachtomis ar kitais metų laikais būtų galima nusileisti į jachtos vidų ir sušilti. Tik ne čia. Visas trimaranas pagamintas iš anglies pluošto, o šis, kaip žinia, savo savybėmis artimas plienui. Deja, terminėmis savybėmis nuo plieno jis irgi niekuo nesiskiria. Iš pirmo žvilgsnio šiltu rojumi atrodančiame jachtos viduje, yra ne ką šilčiau nei lauke. O gal net dar baisiau, nes drėgmė susidariusi garuojant vandeniui nuo rūbų, virvių ir kitų daiktų kondensuojasi ant visų įmanomų interjero paviršių ir viduje tampa dar drėgniau (tuo pat metu šalčiau) nei lauke. Vienintelis būdas nesušalti, tai tarp kojų suspaudus dujinį degiklį po truputį šildyti atskiras kūno vietas: rankas, veidą …

“Tai kokio velnio lįsti į tą pragarą?” – nepatikliai perklausė Vycka. Rišliai paaiškinti aš taip ir negalėjau. Nes visgi šaltį atperka buriavimo džiaugsmas. Skrieti 18 mazgų greičiu kuomet tik pavėjinė plūdė skrodžia vandens paviršių  – tikrai nepakartojamas jausmas, kurio nusakyti žodžiais, matyt, nesugebėsiu.

3 thoughts on ““Playing for Success” arba lenktynės su laiku”

  1. geri pastebejimai apie regatas ir kova su laiku
    linkiu sekmes naujais metais
    geru kaledu
    p.s.
    pirmosios parselio regatos
    taip pat buvo tik vienos jachtikes reikalas

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *