Žvalgyba ledrogėmis

Vienas įdomiausių pastariosios žiemos Vėjopamušalų skaitinių – Alfonso Nevardausko knyga “Pajūriais, pamariais”.  Šioje atsiminimų knygoje tarpukario Lietuvos pasienio pareigūnas vaizdingai ir šmaikščiai aprašo pamario gamtą, sutinkamus žmones ir kovos su kontrabandininkais kasdienybę. Knyga gana reta, išleista autoriaus lėšomis 1963 m. Čikagoje. Taigi vieną įdomią istoriją apie žvalgybą ledrogėmis perrašėme čia:

***

Ruduo skaitė paskutiniąsias savo gyvenimo dienas. Smarkus vėjas, sudraskęs storą pilkų debesų uždangą ir jos skutus nuvaręs kiton pasaulio pusėn, dovanojo pamarių gyventojams su plikšalais atėjusią giedrą. Visi vandenys apsidengė blizgančiu ir vietomis baltai takuotu, it marmuras juodu ledu. Šalčiui pradėjus sukaustyti Kuršių marias ir į jas įtekančias upes, visi, kas tik kokias ledu susisiekimo priemones turėjo, traukė iš pastogių ir jas tvarkė.

Žvalgyba ledrogėmis
Žvalgyba ledrogėmis

Žvejai, sporto mėgėjai, sienos apsaugos policijos daliniai pilnu tempu tvarkė pačiūžas, pašliūžas, rogutes ir burines ledroges. Pamarių žvejai ruošėsi lengvesnio tipo žvejybai, kontrabandininkai nestambiai kontrobandai, o sporto mėgėjai troško laisvalaikiais po Kuršių marias pasišvaistyti ir išvystyti naujus greičio rekordus. Sienos apsaugos daliniai ledroges naudojo sportui. Bet taipgi ledroges naudojo ir Kuršių mariose sienos apsaugos žvalgai. Plynam ledui esant, sienos žvalgyba ledrogėmis buvo atliekama dieną ir naktį. Pasienio policijos pareigūnai tokią žvalgybą mėgo ir prie jos kiekvienas veržėsi.

Vieną sekmadienio popietę gaunu įsakymą su kitu pasieniečiu vykti žvalgybon ledrogėmis. Įsakyme pasakyta: išžvalgyti pasieniu Skirvytės sargybos ribose esančias Kuršių marias. Iš sargybos būstinės į pamarį čiuožėme Skirvytės upe. Pamaryje, keliolika minučių palaukus, ledą rėždamos atšniokštė mūsų ledrogės, valdomos baigiančių žvalgybą tarnybos draugų. Perduodami jas mums, paaiškino, kad yra pastebėję Kuršių marių toliuose įtartinas ledroges, važiavusias iš Lietuvos pusės į Vokietiją, kurios iki šiol dar nėra grįžusios. Nuotolis – kitas kraštas marių. Vadinasi, keliolika kilometrų.

Kai gulėm į savąsias, tai ir nepajutom, kaip atsidūrėm pakopyje. Iš ten pasukome Nidos kryptimi ir zigzaguodami marių pakraščiu, netrukus pasiekėm Nidą. Susitikome Nidos sargybos yiršininką. Pasitarėme apie tai, kas mums buvo pranešta ir, trumpai pasisvečiavę, atsisveikinome. Reikiama kryptimi paburiavę, sutikome dviejų Nidos pasienio policijos sargybos vyrų valdomas ledroges. Marių toliuose buvo matyti įvairiomis kryptimis buriuojančios pamarių gyventojų ledrogės. Tai natūralu. Juk buvo šventadienis.

Buriuojančios ledrogės Kuršių marių platybėse
Buriuojančios ledrogės Kuršių marių platybėse

Saulei leidžiantis į horizontą, iš antros pusės kopų pradėjo kilti juodas debesėlis. Kelios akimirkos, ir nustojo putęs vėjas. Manydami, jog kopos užstojo vėją, plieninius lynus persimetę per pečius, taip neseniai mus vežusias ledroges vilkom į marių vidurį, vildamiesi, kad toliau nuo kopų atsiras ir vejas. Vilkom, stūmėm kiek galėjom, o vėjo kaip nėra taip nėra. Pasirodęs debesėlis išaugo į milžinišką debesį. Jis apdengė visą vakarų padangės skliautą ir dar labiau užtemdė ir taip tamsų vakarą. Pagaliau pradėjo snigti. Snigo be vėjo. Iš tamsios padangės, lengvai plavendamos, snaigulės leidosi žemyn. Kas akimirką jos tirštėjo. Pagaliau jau nebesnigo, bet tiesiog drėbte drėbė šlapią sniegą gniūžtėmis, lyg ubago kąsniais.

Pradžioje šiaip taip dar stūmėmės, bet po kiek laiko sniegas pradėjo lipti prie ledrogių pavažų, kad vos vos pajėgėme jas pajudinti. Mūsų jėgos seko ir vos ant kojų pastovėjom. Ką daryti? Pasitarę, nuleidžiame bures, pasidarome iš jų pastogę ir, po ja lindėdami, nutariam laukti ryto.

Kad sniegas, dribdamas ant mūsų stogo, nesugniuždintų ir neprislėgtų mūsų pačių, kartas nuo karto jį nuo stogo nubraukdavome. Kai atvėsome ir pailsėjome, pabandėme ledroges pavilkti. Jos buvo lyg priklijuotos. Sniego jau buvo pridrėbta iki pusės blauzdų. Visus galimumus išbandę, neišjudinom ledrogįų.

Naktis, kaip tyčia, slinko labai pamažu ir minutės virto valandomis. Laikrodis tuo laiku rodė kelias minutes po pusiaunakčio ir priminė mums, kad mūsų tarnybai skirtas laikas yra pasibaigęs.

Sniegas krito ir liejosi į sunkiai išbrendamą masę. Buvo aišku, kad tokiose sąlygose suteikti mums bent kokią pagalbą yra neįmanoma, o teks laukti kol sniegas nustos kritęs.

Nors mūsų jėgos buvo išsekusios, tačiau šaltis vertė nuolat judėti. Judėjimas ir grynas oras kėlė apetitą, ir alkis pradėjo pilve baladotis. Laimė, kad turėjome rūkalų, kuriais raminome nervus, marinome alkį, stabdėme miegą, vedusį į nuovargio glėbį. Protarpiais taip stipriai snigo, kad rodėsi, jog sniegas mus gyvus, savo sparnais apglėbęs, užtroškins. Kad taip neatsitiktų, apie ledroges iškritusį sniegą ritome į ritulius, kastuvu kasėm aplink gilius griovius, apsistatydami sniego pilimi… Mūsų nuotaikos keitėsi akimirkomis – čia gražiausius pragiedrulius kurdamos, čia vėl tremdamos į nevilties labirintus.

Nuotaikoms pakilus, prisiminėme ir į Vokietiją nuburiuotas ledroges ir kontrabandos gabenimo galimumus. Tokiame ore kontrabandą varyti buvo tiesiog dieviška proga. Toliau nieko nepamatysi, nebent su kontrabandininkais susidurtum akis i akį.

Didelėje jausmų ir minčių maišatyje pradėjo aušti lauktasis rytas. Blėso nakties tamsa, o sniegas tebedribo, ir jo galo nesimatė.

Dienai išaušus ruošėmės namo. Pagal kompasėlį nustačius namų kryptį, iškėlėm į ledrogių stiebo viršūnę juodą apsiaustą ir, jas palikę, pradėjom sniegu klampoti. Ėjome žąsele, laikydamiesi tam tikro atstumo. Priekyje einąs turėjo atsakyti už kryptį ir saugoti, kad neįkristume į properšą ar ledo plyšį. Šitai mūsų žygiavimą trukdė daugiau negu sniegas. Dėl atsargumo pirma einantis susijuosė virve ir paskui einantysis, laikydamas jos kitą galą, visą laiką buvo pasiruošęs padėti einančiam priekyje.

Šitaip susitvarkę ir atsargiai brisdami gilų sniegą, pasiekėme Sandbanka – sekliąsias marias. Vadinasi, iki kranto beliko tik 6-7 kilometrai. O iš pamario visuomet namo parsikrapštysim, galvojame. Blogiausiu atveju, jeigu jau jėgos išsektų, galima bus užsukti į Elenos salą, pas švyturio sargą Robinzoną. Jis alkiui numarinti duonos kąsnį visuomet duos.

Jau 24 valandos kaip apleidome namus. Be papiroso per ta laika nieko burnoje neturėjome. Apie valgį ir negalvojome, nes peršlapę batai trynė kojas ir permirkę drabužiai virto sunkiai pakeliama našta. Ir vis dėlto vargais negalais artėjome prie kranto. Bet negalėjome tiksliai nustatyti, kurioje vietoje jį pasieksime. Temo. Kaupėm jėgas ir spartinom žingsniavimą, bet ar greičiau ėjome – didelis klausimas. Mat, nebenorėjome “nakvoti” dar viena naktį Kuršių marių prieglobstyje …

Apylinkė jau skendo tamsoje, kai mes ties Pakalnės kaimu iškėlėm koją ant apsnigtos žemės. Vadinasi, iki namu liko tik apie 6-8 kilometrai. Truputį pailsėję, nosies tiesumu kiūtinome į Skirvytės kaimą – mūsų sargybos būstinę. Kelionėje užtrukome tris valandas.

Įėję į sargybos būstinę, radome pasiruošusią mus gelbėti penkerių žmonių grupę. Paaiškėjo, kad dėl nutrauktų telefono laidų mūsų sargyba negalėjo susisiekti su Nidos rajonu, nors buvo manyta, kad mes greičiausiai būsime Nidoje. Iš kitos pusės, lūkuriavo, kada nustos snigti. Bet kaip tyčia snigti nustojo tik tada, kada mes jau buvome sugrįžę.

Pasirašę į tarnybos paskirstymo knygą, skubėjome pas rūpestyje skęstančias šeimas.

Sekančios dienos ankstų rytą ruošėmės parsigabenti ledroges. Nusisamdę iš vietos ūkininko porą arklių, išvažiavome į marias. Viskas skendo storo sniego klode. Daug kur sniegas įlenkė stogus, išvartė medžius ir pridarė begales kitokios žmonėms žalos. Arkliai vos pavilko roges. Ūkininkas bijojo, kad nepradėtų šalti, o mes – kad nereikėtų ledrogių vėl palikti. Nors ir labai vargingai, bet ledroges pargabenome i pamarį. Pavargo arkliai ir mes, kol pasiekėme Elenos salą. Pradėjo lyti. Ūkininkas atsisakė toliau gabenti. Jis bijojo prarasti arklius.

Ledrogės liko pamary, kol šalčiai pažliugusį sniegą sukaustė. Pasiekus Skirvytės kaimą, jau lijo ir šalo. Kitą rytą ant sniego užsidėjusi ledo pluta jau išlaikė žmogų. Į visas puses vėl pasidarė atviri keliai. O pasieniečiams be tiesioginių sienos apsaugos pareigų reikėjo kurį laiką saugoti ir Elenos saloje riogsojusias ledroges.

Vėjui nutylus ledrogės ilsisi
Vėjui nutylus ledrogės ilsisi

***

Nuotraukos iš A.Nevardausko knygos.

O čia dar kelios unikalios ledrogių fotografijos iš 1920-ųjų, kurias iškasė http://blokart-lietuva.blogspot.com

9 thoughts on “Žvalgyba ledrogėmis”

  1. Super straipsnis! O mes irgi ką tik grįžome iš žvalgybos 4 ice-blokart ledrogėmis:) Nidoje: 8 m/s rytukas, sninga, pusto, žvejų yra, kontrabandininkų nematyt. Ties Grobšto ragu properša didelė, ties Skruzdyne vakarų-rytų kryptimi 15-20 cm plyšys, ir šiaip daug sniego salelių per kurias eini jau kartais ir dugnu čiuoždamas. Svarbiausia paimti gerą greitį, užsirakinti ir praskristi 2 pačiūžom! Tuomet tik valytuvus ant akinių kartais įjungi ir vargo nematai. O dabar einu faršo į pilvą įsimest – gurgia jau.

  2. Nu fantastika. Įtemptas siužetas!
    Beje kaip sykis ką tik grįžau iš Nidos, kur pirmą kart ledroges išbandžiau. Ačiū Mantui už instruktažą. Tikiuosi greit sugrįžt.

    Ir tau Kiporai respect, tokį tekstą nepatingėjai suspaudyt:) Laukiu kada baigsi perskaityt ir gvešiuosi atimt šitą knygą.

  3. Grazus istuorijas konsnis, kap tik pri pirmuos pazinteis su ledrogiem, gadytsa!Aciu Mariu siebrams Matou su Liniu.Jegeli!

  4. tikiuosi, kad išsaugosi ledą iki savaitgalio ir galėsim “laisvalaikiais po Kuršių marias pasišvaistyti ir išvystyti naujus greičio rekordus.”:)

  5. o tai kas laimėjo “pirmąjį blokart čempionatą Tikro Alaus Taurei (tfu, Bokalui)laimėti”? Norėčiau sudalyvauti antrajame, nes labai vilioja prizas:)

  6. laimėjo alus “Užkanavės Čiobrys”:)

    už ilgamečius nuopelnus, esi vienbalsiai priimtas į komandą.

    Kitas čempionato etapas bus triatlonas, kai tik nupūs sniegą nuo ledo. etape numatyta:
    1) atkimšto butelio vidury marių paieška-orientacinis
    2) bačkų slalomas (bačką pasiimi į roges, apsižioji kraną ir ragauji važiuodamas. laimi tas, kas bačkelą neišlipdams iš ruogiu ištuštins:)
    3) ice-blokart-crawl (reikia aplankyti visas ant ledo išdėstytas alaus bačkas, ir prie kiekvienos “atsižymėti” su bokalu)
    4) ice-blokart-ball

  7. Nu kuon, leds jau apšniuots so sneigaas, gaminam slides ont pačiūžų, varyseem ont vėršaus. Mon patėka rongtis: “bačkų slalomas”.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *