Toliau nuo kranto – arčiau savęs

Dienraščio “Klaipėda” priede “Jūra” buvo išspausdintas Vėjopamušalų draugės Eglės reportažas iš pirmojo “The Tall Ships’ Races 2008” etapo. Deja, šio straipsnio nebuvo internetinėje dienraščio versijoje. Todėl autorei mielai sutikus, pateikiame jos įspūdžius apie pirmąją buriavimo patirtį su b/j “Lietuva”.

TOLIAU NUO KRANTO – ARČIAU SAVĘS

Pirmoji buriavimo patirtis “Klaipėdos” žurnalistei nepasirodė saldi

Eglė Kasperavičiūtė

Prieš išplaukiant į pirmąją kelionę jachta „Lietuva“, pažįstami pavydėjo, pasak jų, fantastiškų atostogų. Bet jau pirmąją dieną supratau – ne į kruizinį laivą papuoliau. Varžybų metu kartais būdavome tiek pavargę, kad griūdavome miegoti netgi ant šlapių burių.

Atbaido pasirengimo darbas

Šia kelione svaigau nuo pavasario. Perskaičiau skelbime, kad įgula „Lietuva“ ieško naujų narių dalyvauti tarptautinėje regatoje „The Tall Ships Races“. Norėjau išbandyti save visiškai naujoje srityje. Tuo metu net nenutuokiau kas yra achterpikas, o kas groto šotas ir neturėjau žalio supratimo, kurios virvės vantai, o kurios brasai.

Po darbo, kartais ir savaitgaliais, kartu su jau patyrusiais įgulų nariais eidavau prie jachtos. Jos parengimas dažniausiai ir atbaido norinčius buriuoti jaunuolius. Nepasakysiu, kad džiūgavau nauja beveik dažytojos – paruošėjos – lakuotojos ir panašia patirtimi. Bet daugiausia sunkių darbų atlikdavo vaikinai, todėl per daug skųstis negalėjau. Aišku, pirmiausia suglumino ne darbai, o kapitonai. Iš pradžių pagalvojau, kad buriuotojai labai jau reiklūs ir griežti, bet atsidūrusi vidury jūros supratau kodėl. Netvarkinga viena laivo detalė, virvė ar mazgas, gali baigtis ir nelaime.

Nemalonus išbandymas mokymuose

Pirmieji mano pasiplaukiojimai Baltijos jūroje jachta „Lietuva“ nebuvo įspūdingi. Net nedidelės bangos mane, mergaitę iš Suvalkijos, parguldė ant denio. Greitai sužinojau, kur yra pavėjinis bortas, per kurį, kaip jūrininkai sako, pašeri menkes. Kalbant paprasčiau – mane stipriai kankino jūrligė. O senieji įgulos nariai tik šypsojosi ir net gerokai siūbuojant jachtai kambuze gamindavo valgį.

Gulėjau paslika ant denio per pirmuosius mokymus ne ką suptratau. Kovoti su Atlanto bangomis teko visiškai nepasiruošusiai.

Ilgoji mano kelionė prasidėjo nuo Rygos oro uosto. Gėda prisipažinti, šiais globalizacijos laikais,  dar niekada nebuvau skridusi lėktuvu. Todėl pirmasis mano rūpestis – surasti „check in“, kur galėčiau užsiregistruoti ir nepaklysti kitose procedūrose. Aišku, pirmą kartą Rygos oro uostas, nors ir visai nedidelis, mane išgąsdino.

Plyšo burės, gedo variklis

Atskridusi į Anglijos uostą Liverpulį greitai suradau savo jachtą. Ji stovėjo miesto centre, garsiajame Albert doke. Čia jau buvo susirinkę dauguma regatos „The Tall Ships’ Races“ dalyvių.

„Lietuvos“ įgula šiltai sutiko mane ir kitus naujus narius. Iki Liverpulio „Lietuvos“ kapitonas buvo Steponas Kudzevičius. Šiame uoste kapitono pareigas perėmė jo sūnus Osvaldas.

Įgula atrodė kiek pavargusi, nes kelionė nebuvo lengva. Plaukiant į Angliją jachtą užklupo aštuonių balų audra. Vėjas siekė apie 42 mazgus. Suplyšo laivo burės, sugedo variklis. Iki Anglijos laivą valdęs S. Kudzevičius, kurį įgula draugiškai vadindavo tiesiog dieduku, tik nusijuokė. „Ar tai buvo audra? Silpnas vėjelis, palyginus su tuo, ką esu matęs. Sunkiausia buvo ilsėtis“,– juokavo mūsų kapitonas.
Prisiklausiusi pasakojimų, kaip kelias paras lijo ir visi buvo kiaurai šlapi, kaip užklupo audra, nusiteikiau blogiausiam.

Liverpulyje pabuvome tris dienas. Pirmieji „The Tall Ships’ Races“ renginiai paliko įspūdį – daugybė žmonių, laivų, koncertų. Pamačiusi didžiuosius burlaivius nepaleidau iš rankų fotoaparato. Visi atrodė tokie gražūs. Jau patyrę įgulos nariai į viską žiūrėjo ramiau nei aš. „Būna ir geriau“,– sakė jie.

Linksmi atrodė ir įgulų paradai. Buriuotojai turi gerą fantaziją, pagalvojau, kai pamačiau įgulų kostiumus. Kai žygiavome Liverpulio gatvėmis nešdami Lietuvos vėliavą, pasijutau tikros jūrinės šalies atstovė. Nesvarbu, kad lietuvių buvo tiek nedaug, bet vis dėl to buvo. Nuolat sukosi mintis, kaip viskas atrodys kitais metais Klaipėdoje per „The Tall Ships’ Races“ regatą.

Atsisveikinimas su dušu

Paskutiniąją dieną Liverpulyje ruošėmės varžyboms iš Liverpulio iki Norvegijos uosto Maloy. Kapitonas iškabino vadinamąjį BDS (baisiųjų darbų sąrašą). Visi darbai turėjo būti atlikti iki išplaukimo.

Jau pirmąją dieną teko susipažinti su tvarka laive. Kiekvienas turėjo prižiūrėti savo zoną. Man teko galijūnas. Kas nesuprato paaiškinsiu – prižiūrėjau tvarką laivo tualete. Štai, ir buriavimo romantika, pagalvojau. Bet su kapitonu nepasiginčysi, todėl teko be priekaištų priimti pareigas. Buvau nusiteikusi ir rimtesniems sunkumams, todėl neišsigandau šio nemalonaus darbo.

Pirmadienį pagaliau išplaukėme link starto linijos. Daugiau nei savaitei atsisveikinome su dušu, normaliu miegu, mobiliais telefonais. Prieš išplaukiant paskutinį kartą dar paskambinau artimiesiems. Drąsiai kalbėjau – viskas bus gerai, visiškai nebijau šios kelionės. Bet iš tiesų bijojau.

„Žaliuodavau“ nuo supimo

Tik išplaukus vėl prisiminiau, kas yra jūrligė. Be to, apie šią ligą jau buvau labai daug prisiklausiusi. Kartais ji pasireiškia mieguistumu, kitiems atsiranda didelis apetitas. Bet aš buvau tradicinė ligonė – tiesiog vėmiau. Visą dieną negalėjau nusileisti nuo denio. Taip bloga buvo. Apie maistą net negalvojau ir stebėjausi, kaip įgulos nariai ramiausiai vakarieniauja.

Diedukas vis mane ramindavo – nieko greitai praeis, svarbiausia nepasiduok šiai ligai. Stengiausi kažką daryti, bet viskas sukosi ratu. Kai būdavau pavargusi, kovoti su kylančiu šleikštuliu tapdavo labai sunku.  Kapitonas patarė, tiesiog negalvoti apie tai. Bet tai padaryti nelengva, kai tąso, viskas sukasi.

Antrąją ir trečiąją dieną buvo jau šiek tiek geriau. Savo užrašuose pasižymėjau: „Pagaliau galėjau nors ką pavalgyti. Visą dieną išbuvau ant denio. Labai šalta, bet nusileisti į apačią negaliu. Viskas pradeda suktis. Iš karto turiu atsigulti. Rengiuosi taip pat gulėdama. Šiandien galvojau apsimauti ir šiltesnes kojines, bet neturėjau jėgų. Kiekvienas veiksmas atrodo toks sunkus. Pirmąsias plaukimo dienas nesiprausiau, nesišukavau, nesivaliau dantų. Tai atrodė tiesiog per sudėtingi darbai. Aišku, kitiems įgulos nariams tai negaliojo. Kol aš „žaliuodavau“ nuo supimo, jie puikiausiai jautėsi. Manau, kad buriavimas tikrai ne man. Kartą pabandžiau ir užteks.“

Audra privertė melstis

Prasidėjus varžyboms, supratau, kodėl tai vadinasi „sail training“ (angl. buriavimo mokymas, treniruotė), o ne tiesiog „sailing“ (buriuoti). Ne taip ir paprasta greitai įsiminti visų virvių virvučių pavadinimus. Tik kapitonas duodavo įsakymą keisti bures, sau kartodavau „čia šotas, čia brasas, čia atotampa, dabar iškelta genuja, o tolimesnės virvės – bakštagai“.

Startavome gana sėkmingai ir per pirmas dvi valandas nuplaukėme 24 jūrmyles. Mūsų jachtą pakaitomis valdė tėvas ir sūnus Kudzevičiai. Plaukėme 8-9 mazgų greičiu, todėl visų nuotaika buvo puiki. Džiaugėmės matydami tolstančius konkurentus.

Vėjas vis stiprėjo. Naktį užklupo audra. Buvo kaip tik mano miego valandos. Negalėjau net akių užmerkti. Gulte vartė kaip kotletą keptuvėje. Tiesiog ant grindų įsikabinau į gulto šoną ir kartojau „Dieve, ar ši valtis atlaikys?“. Aplink skraidė visi nepritvirtinti daiktai. Pasirodo buvo blogai sutaisytas priekinis liukas. Su kiekvienu bangos smūgiu į vidų patekdavo keli litrai vandens. Bent jau man taip atrodė. Viskas braškėjo, atrodė, kad laivas tuoj lūš pusiau.

Beveik meldžiausi, kad vėjas nurimtų. Pavargę įgulos nariai nusileidę nuo denio šlapiais rūbais krisdavo miegoti ant sumestų burių. Vieno vaikino paklausiau – ar mes galime nuskęsti? „Baik tu, ši jachta dar ne tokias audras atlaikė“,– atsakė man ir pasiramstydamas į sienas nuėjo virti arbatos. Dabar prisiminus visa tai ima juokas, bet tuomet tikrai nesijuokiau. Pajutau pagarbą tiems žmonėms, kurie neišsigąsta šio stichijos šėlsmo.

Po audros sekė štilis

Nurimus vėjui per radiją išgirdome, kad kelios jachtos per audrą gerokai nukentėjo. Čekams lūžo stiebas, ne vienai suplyšo burės. Mums kaip niekada pasisekė – visos burės liko sveikos. Senutė jachta puikiausiai atlaikė stiprų vėją.

Po šio audros įsivyravo visiškas štilis. Kiek akys užmato – aplink tik jūra. Kartais praplaukdavome naftos platformą. Tolumoje matėsi mus besivejančių burlaivių stiebai. Vanduo – lygus kaip stiklas, gaudėme kiekvieną vėjo kvėptelėjimą. Norėjosi kuo greičiau pasiekti finišo liniją. Nusimesti visada šlapią štormkostiumą, rasti dušą ir normalią lovą.

Atidžiai sekėme radijo ryšio pranešimus kelintoje vietoje esame. Visi labai norėjome neprarasti per audrą iškovotos lyderių pozicijos. Mus buvo aplenkę tik keletas laivų.

Kai vėjas nepūtė, laikas lyg sustojo. Sėdėdama ant denio ir stebėdama besileidžiančią saulę norom nenorom pradedi mąstyti apie save, gyvenimą. Į savo kelionės dienoraštį įrašiau: „Atrodo, kuo labiau tolstu nuo kranto, tuo arčiau savęs esu. Kažkas taip yra pasakęs apie kalnus, bet jūrai tai taip pat tinka. Iš tiesų, buriavimas galėtų būti gera terapija nuo skubėjimo, rūpesčių, kasdienybės. Nes čia tik jūra, vanduo ir mano įgula.“ Bet tokios mintys aplankydavo, tik kai jachta lengvai supdavosi ant mažų bangelių. Sustiprėjus vėjui jau apie nieką negalvodavau. Laukdavau, kapitono įsakymo, kada reikia patemti, o kada atleisti vieną ar kitą virvę.

Nuovargis versdavo iš kojų

Jachtoje gyvenome visai kitaip nei krante. Mūsų dienos ritmas buvo suskirstytas vachtomis (budėjimas), padvachtomis (po budėjimo) ir miego laiku. Keturias valandas, per savo budėjimą, mes būdavome ant denio ir buriuodavome. Po budėjimo tiek pat laiko gamindavome valgyti, padėdavome „vachtininkams“ ir atlikdavome kitus darbus.

Paskui galėdavome keturias valandas pamiegoti. Miego man nuolat trūkdavo. Kartais po budėjimo tiesiog su šlapiais rūbais krisdavau į gultą. Kuo daugiau laiko buvome jūroje, tuo visi sunkiau kėlėsi. Nuovargis matėsi ir kapitonų veiduose. Po keletos plaukimo dienų pastebėjome, kad baigiasi gėlas vanduo. Pradėjome jį labai taupyti. Plaudavome indus, prausdavomės su jūros vandeniu.

Pagaliau po šešių dienų plaukimo, įveikę daugiau nei tūkstantį jūrmylių, pasiekėme finišą tretieji. Mus aplenkė anglų jachta „Alba Explorer“ bei rusų burlaivis „Mir“. Perskaičiavus rezultatus savo grupėje likome antri, o bendroje įskaitoje – dvidešimt pirmi.

Visi buvo išvargę, bet be galo laimingi. Tolumoje matėsi nuostabūs Norvegijos krantai. Tuo metu pamiršau visus sunkumus ir žadėjau sau, kad kitais metais būtinai vėl plauksiu. Pasiekę krantą nusprendėme, kad nieko nuostabesnio už šiltą dušą pasaulyje nėra.

„The Tall Ships Races“ pirmųjų varžybų galutiniai rezultatai

A klasė:

1.    „Christian Radich“ (Norvegija)
2.    „Mir“ (Rusija)
3.    „Dar Mlodziezy“ (Lenkija)

B klasė:

1.    „Jolie Brise“ (Didžioji Britanija)
2.    „Stina Mari“ (Norvegija)
3.    „Etoile“ (Prancūzija)

C klasė:

1.    „Alba Explorer“ (Didžioji Britanija)
2.    „Black Diamond of Durham“ (Didžioji Britanija)
3.    „Spaniel“ (Latvija)

D klasė:

1.    „Assarain II“ (Airija)
2.    „Lietuva“ (Lietuva)
3.    „St. Barbara V“ (Didžioji Britanija)

Įspūdis: matant tokius vaizdus pasijunti kaip aštuonioliktame amžiuje.

Kasdienybė: plaukiant išmoksti visokių darbų, nes viską tvarkydavome patys.

Valgis: prieš startą suspėjome dar ir pažvejoti.

Egzotika: nors šių žuvų nepažinojome, visa įgula patvirtino – skanios.

Staigmena: plaukimo kasdienybę praskaidrindavo netikėtai pasirodę delfinai.

3 thoughts on “Toliau nuo kranto – arčiau savęs”

  1. Neblogas raštas, vyrauja panašios nuotaikos kaip ir vaikino iš karo akademijos tekste.

    Beje, Jūsų nuolatinė skaitytoja norėtų paklausti gerb. redkolegijos, kodėl nėra įspūdžių iš vietinės reikšmės neseniai praėjusios regatos.

    Ir toliau nekantraudama tikrinsiu puslapį. Laimės ir sveikatos.

    v

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *