Kranto sindromas

Mūsų draugas Kosminė Musė atsiuntė štai tokį tekstą „Kranto sindromas“. Dėkojame už galimybę pasidalinti juo su visais:

img4459
Aspidochelone - mitinis jūrų gyvis XIII a. iliustracija

Sena jūreiviška Sindbado pirmosios kelionės legenda byloja apie jūrose gyvenantį milžinišką gyvūną. Įvairias šio pasakojimo versijas ir jų autorių pavardes pateikia Ch. L. Borgesas „Pramanytų būtybių“ knygoje. Anot jų, gyvūno kupra apaugusi medžiais ir panaši į negyvenamą salą, prie kurios poilsio ištroškę keliautojai riša savo laivus, ten stato palapines ir kuria ugnį karštam viralui gaminti. Būtent šilumą skleidžianti ugnis, pasak klajojančių pasakojimų, pažadina gyvūną, jis pradeda lėtai judėti ir neria į gelmes, nusitempdamas paskui save išsilaipinusius stovyklautojus kartu su visa jų manta. Išsigelbėja tik suspėję grįžti į laivą. Manyta, kad tas netvirtas pagrindas po kojomis galėjo būti žuvis, vėžlys, banginis ar kitas mistinis jūros gyvis.

Po ilgų kelionių jūra, į krantą išlipę keliautojai vis dar jaučia supimą. Tai yra vadinama kranto liga (angl. landsickness) arba išsilaipinimo sindromu, kuris pasireiškia po ilgesnio plaukiojimo, išlipus iš laivo į krantą, ir sveikam žmogui turėtų praeiti po poros dienų. Gali būti, kad legendoje minimas žvėris – jūreivių žemiško nepastovumo, gimtojo kranto neturėjimo, noro grįžti į laivą simbolis. Prisitaikę prie nuolatos judančio horizonto, siūbuojančių sienų ir denio, jie negali apsiprasti su stabiliu pagrindu, kuris atrodo vis dar juda ir slysta iš po kojų, visai kaip žvėris neriantis į gelmę. Štai kokios, gali būti senos, kranto ligos tradicijos.

Pasakojimais perduodamas išsilaipinimo į krantą sindromas prieš paveldimą žemišką jūrligę. Tradicija (lot. traditio)  – per ilgą laiką susidariusių vaizdinių, papročių perdavimas, dažnai perpasakojimas iš vienos kartos kitai. Sakoma, kad ilgai buvę jūroje žmonės sunkiai pritampa prie krantinės visuomenės, girdi balsus, mato vaizdinius, dažnai kalba per daug, arba tyli per dažnai. Per ilgai užsisėdėję krante jie ima pasakoti būtas ir nebūtas istorijas. Pažįstu septyniasdešimtmetį kapitoną, kuris pusę amžiaus praleido jūrose, buvo jūreiviu, kapitono padėjėju, o dabar, būdamas pensininkas, vis keliasi vidurnaktį, žiūri į dangų, tepa sumuštinį, geria kavą, skaito knygą, nes kaip tik tuomet prasidėdavo jo naktinis budėjimas laive. Ir taip kas naktį iki keturių ryto, o tada užmiega prie atviro lango, nes krante amžinai trūksta gaivaus oro.

Laivybos papročiai – labai konservatyvi žmoniškosios patirties dalis. Mažai keičiasi ir aplinka, kurioje jūrinės tradicijos gyvuoja: žvaigždės, bangos, vėjas, debesys, ribotas maisto davinys ir nepastovus pagrindas po kojomis. Tuo metu, kai krante visomis išgalėmis kovojama su nestabilumu ir neretai pralaimima, jūroje prie jo yra prisitaikoma ir tada paaiškėja, kad nieko pasaulyje nėra stabilesnio už jūros bangavimą. Gal taip galime pateisinti į pakrantę plūstančius žmones. Nepriklausomai nuo religijos, rasės, kilmės ar tautybės, visi jie semiasi ramybės iš audringos jūros, tarsi bijodami, kad vieną kartą ims ir panirs į sūrius vandenis tas didžiulis žvėris, ant kurio nugaros šiandien gyvenama.

2009 kovas

Kosminė musė

More Stories
Ribos plečiasi