Gyva istorija – “Rolex Sydney Hobart”

Absoliutus regatos nugalėtojas, jachta "Quest"
Absoliutus regatos nugalėtojas, jachta "Quest"

Elegantiškas gafelinis kuteris, kurio denyje nuolat girdisi atidaromų šampano butelių garsas; aplamdytas plieninis burlaivis visai neseniai tyrinėjęs Antarktidą; maxi jachtos iš įvairiausių pasaulio šalių; mažytis polutonikas su drąsiu ir, kaip atrodo šiandien, juokingu užrašu ant transo. Tuo pat metu, greta plūduriuoja moderni, tikriausiai visas geriausias technologijas suvienijanti okeaninių varžybų jachta ir 30 metrų ilgio lenktyninė super-jachta.

Ką visa tai turi bendro?

Visos šios jachtos absoliučiai ar pagal perskaičiuotą laiką, viso laivyno įskaitoje arba grupėje yra laimėjusios kasmetinėje “Rolex Sydney Hobart” Regatoje, kuri pasaulio buriuotojų bendruomenėje lyginama su “Fastnet” regata Didžiojoje Britanijoje ir „Newport to Bermuda“ regatoje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Per kelias ateinančias dienas dar kelios jachtos papildys aukščiau minėtų jachtų draugiją.

Per savo 63 metų istoriją “Rolex Sydney Hobart” regata tapo vienu svarbiausiu Australijos sporto renginiu. Joks kitas buriavimo įvykis pasaulyje (žinoma išskyrus “Volvo Ocean Race” ir “Americas Cup“) nesulaukia tiek daug žiniasklaidos dėmesio.

Per visus šiuos metus australų regata padarė didžiulę įtaką jūriniam buriavimui visame pasaulyje. Patirtis įgyta per šiuos metus leido patobulinti varžybų komunikaciją, jachtų saugumą, jachtų konstrukciją, bei pakeisti jachtų stabilumo ir kitokius standartus. Net regatos internetinis puslapis buvo ne kartą pripažintas kaip pavyzdinis kitoms regatoms.

Ši regata, tai įgulos ir technikos egzaminas
Ši regata - įgulos ir technikos egzaminas

“Rolex Sydney Hobart” regata – klasikinė, ilga jūrinė regata, kuri priskiriama pirmai ISAF saugumo kategorijai. Tikriausiai vienintelė lietuvių jachta atitinkanti šios kategorijos reikalavimus yra šiuo metu netoli varžybų dalyvių esanti „Ambersail“. Dėl regatos populiarumo jau nuo 1950 metų, kuomet pirmą kartą jūrinėse varžybose startavo iš stiklo pluošto pagaminta jachta, šioje regatoje išbandomos įvairios inovacijos buriavimo sporte. Pradedant jau minėtu stiklo pluoštu ir baigiant vartomais falškyliais. Galima sudaryti ilgiausią sąrašą sprendimų, kurie pirmą kartą buvo išbandyti sudėtingomis šios australų regatos sąlygomis.

Po itin sunkios 1998 metų regatos, kurios metu didžioji dalis jachtų finišo nepasiekė, o trečdalis jachtų apskritai buvo paliktos jūroje, bent 50% įgulos narių (ir būtinai kapitonas) privalo būti išklausę „Sea Safety Survival“ kursus. Šių kursų metu buriuotojai praktiškai mokosi išskleisti ir sulipti į gelbėjimosi plaustus, treniruojasi atversti plaustą jam apvirtus. Kursų metu išdėstoma ką daryti audringoje jūroje esant plausto viduje bei kiti išlikimui  jūroje būtini dalykai. Deja, tokie kursai Lietuvoje nerengiami.. Manom ne vienam buriuotojui plaukiančiam į jūrą tokie kursai nepakenktų.

Šiuo metu startavusioje “Rolex Sydney Hobart” regatoje viena jachta jau buvo palikta. Jos įgula persėdo į kitą jachtą. Tikimės, kad daugiau tokių incidentų šios regatos metu nebus. Daugiau apie regatos rezultatus rašo mūsų kolega “Arbušis“.

“Playing for Success” arba lenktynės su laiku

zero7
Žiema Baltijoje - lenktynės su laiku

Kaimynas Vycka, berūkydamas prie laiptinės durų, manęs ir vėl paklausė “kaip sekėsi regatoje?”. Jau rengiausi jam nupasakoti, kad „Tūkstantmečio odisėja“ ir projektas „Zero emissions“ nėra regatos, bet tuo pat metu supratau, kad šie plaukimai yra ne kas kita, o pačios tikriausios regatos. Jos turi savo startą, finišą ir keistus, klasikinių regatų išauklėtiems buriuotojams nesuprantamus varžovus.

„Ambersail“ lenktyniauja su įtemtu grafiku, na o išprotėję vokiečiai trimaranu “Playing for Success” lenktyniauja su laiku. Ir tai gal netgi dar sunkiau. Jų nespaudžia toks įtemtas grafikas kaip „Ambersail“ įgulų, tačiau juos persekioja laikas. Gruodžio mėnesį buriuojant su anglies pluošto trimaranu kiekviena valanda praleista ant denio prilygsta valandai pramoniniame šaldiklyje.

zero8
anglies pluošto šaldiklis

Atrodytų nieko čia ypatingo, temperatūra juk teigiama. Artima nuliui, bet pliusinė. Vėjas – pakankamai stiprus, bet kursas pilnas, nelabai tas vėjas ir jaučiasi. Bet organizmas patenka į tokias sąlygas ir tiek kovoja su šalčiu, kad mintys pradeda suktis lyg sulėtintoje kino juostoje. Nebuvo kuo patikrinti, bet manau oro drėgnumas buvo artimas pirčiai, tik temperatūra pirties neprimena nė iš tolo. Ir jokia kvėpuojanti apranga tokiomis sąlygomis nepadeda kovoti su visur tykančiu šalčiu.

Buriuojant kitomis jachtomis ar kitais metų laikais būtų galima nusileisti į jachtos vidų ir sušilti. Tik ne čia. Visas trimaranas pagamintas iš anglies pluošto, o šis, kaip žinia, savo savybėmis artimas plienui. Deja, terminėmis savybėmis nuo plieno jis irgi niekuo nesiskiria. Iš pirmo žvilgsnio šiltu rojumi atrodančiame jachtos viduje, yra ne ką šilčiau nei lauke. O gal net dar baisiau, nes drėgmė susidariusi garuojant vandeniui nuo rūbų, virvių ir kitų daiktų kondensuojasi ant visų įmanomų interjero paviršių ir viduje tampa dar drėgniau (tuo pat metu šalčiau) nei lauke. Vienintelis būdas nesušalti, tai tarp kojų suspaudus dujinį degiklį po truputį šildyti atskiras kūno vietas: rankas, veidą …

“Tai kokio velnio lįsti į tą pragarą?” – nepatikliai perklausė Vycka. Rišliai paaiškinti aš taip ir negalėjau. Nes visgi šaltį atperka buriavimo džiaugsmas. Skrieti 18 mazgų greičiu kuomet tik pavėjinė plūdė skrodžia vandens paviršių  – tikrai nepakartojamas jausmas, kurio nusakyti žodžiais, matyt, nesugebėsiu.

Spaudos apžvalga (V)

senokai nieko nerašėme apie spaudos įdomybes. Pasiteisinant galima tik pasakyti, jog ypatingai įdomių tekstų ir nebuvo, nebent jau papelijusi Neringos vice-mero citata: „Su A.Valinsku turime bendrą jachtutę, kuri vadinasi „Nida“. Ir ne tik su A.Valinsku, bet ir su I.Valinskiene“. Bet jokios politikos Vėjopamušaluose nebuvo ir nebus, tik kelios įdomesnės publikacijos:

Klaipėdos universiteto burlaivis “Brabander” šiandien išplaukė į Lenkiją pasiimti naujų burių. Iš keturiolikos burių bus atnaujintos penkios. Apie tai šiandien rašo “Klaipėda” straipsnyje “Bures puoš universiteto simbolika”.

Baigėsi pirmasis didžiųjų burlaivių regatos “The Tall Ships’ Races Baltic 2009” dalyvių registracijos etapas. Ir organizatoriai gali jau dabar įvardinti įspūdingiausius laivus, kurie aplankys Klaipėda kitą vasarą. Tarp jų ir tokie kaip: “Sedov”, “MIR”, “Dar Mladziezy”, “Alexander von Humboldt”, “Christian Radich”, “Roald Amundsen” bei daugybė kitų. 22 jaunuoliai iki 25 metų amžiaus galės įgyti buriavimo mokymo patirties keliuose buriniuose laivuose. O būsimos regatos pagalbininkais-savanoriais jau užsiregistravo daugiau nei 150 kandidatų. Registracija pratęsta, taigi norintys dar gali prisijungti prie savanorių komandos. Plačiau straipsnyje “Į Klaipėdą atplauks šimtamečiai burlaiviai”.

Gana garsiai pastarosiomis savaitėmis nuskambėjo Kosto Franko ir jo klubo “Budys” bei laivo “Olga” istorija. Vejopamušalai turi kiek kitokią nuomonę apie šį pagarsėjusį klubą. Tikimės surašyti ją atskiru tekstu, o kol kas – spręskite patys: pirmasis straipsnis “Lietuvos vidaus vandenyse kyla revoliucinės bangos”, o tema tęsiama kitame tekste “Ministerijai reikia pagalbos”.

Šią savaitę pagaliau viešai paskelbta apie regatą “La Route de l’Ambre” (“Gintaro kelias”), kuri turėtų vykti 2009 m. vasarą.  50’Open klasės trimaranai (www.50open.org) turėtų startuoti Bretanėje, Prancūzijoje – ir finišuoti Klaipėdoje.

Šiomis dienomis regata pristatoma Paryžiuje, parodoje “Salon nautique de Paris”. Matyt, po jos paaiškės dalyvių skaičius ir tikslesnės datos.

Regatos organizatorius Olivier Criou apie šią idėją Vėjopamušalams entuziastingai pasakojo dar vasarą. Bet ekonominis sunkmetis atsiliepė ir debiutuojančios “Gintaro kelio” regatos konceptui – mažiau dalyvių, problemos su sponsoriais, kuklesni biudžetai ir panašūs organizaciniai rūpesčiai. Nuoširdžiai linkime sėkmės šiam projektui – juolab ir dėl to, kad išvysti 50 pėdų trimaranus Klaipėdoje tikrai smalsu. Apie būsimą regatą rašo ir “Klaipėda” straipsnyje Klaipėdoje finišuos regata “Gintaro kelias”

regatos "La Route de l'Ambre" ("Gintaro kelias") distancija

ieškantiems “Buriuotojo vadovo”

Mūsų kolega blogeris Arbušis LBS Suvažiavime pristatė naujai išleistą “Buriuotojo vadovą”. Bet ne visi Vėjopamušalų skaitytojai dalyvavo šiame, visai Lietuvos buriuotojų bendruomenei svarbiame renginyje, todėl čia – trumpa naujojojo leidinio apžvalga.

Buriuotojo vadovas: Kuršių marios, Aistmarės, Nemuno delta

Pirmas įspūdis paėmus “Buriuotojo vadovą” į rankas tikrai geras – leidinys gražus ir iliustruotas atvirukinėmis nuotraukomis. Gaila, bet didžioji dalis nuotraukų neinformatyvios – fotografuota nuo kranto. Kam reikalingos tokios nuotraukos, mums nesuprantama. Juk niekada nematysime švyturių tokių, kokie jie vaizduojami leidinio fotografijose. Tęsiant švyturių temą būtina paminėti, kad leidinyje nepavyko rasti švyturių charakteristikų. Matyt, leidėju supratimu šio vadovo skaitytojai neįsivaizduoja, kas tai švyturių charakteristikos ir velniams jiems jos reikalingos. Deja ne tik mes žinome, kaip jas atpažinti ir kam reikia to atpažinimo.

Erzina ir leidinio struktūra. Klaipėdos uosto aprašymas atsiduria maršruto “Nuo Tarano kyšulio iki Papės” pabaigoje. Uosto aprašyme ir apskritai visame leidinyje nepavyko rasti išrinktų svarbiausių Vidaus vandenų laivybos taisyklių ir Klaipėdos Uosto laivybos taisyklių. O jų priminimas praverstų. Štai pavyzdžiui, šią vasarą teko sumokėti 50 Lt baudą, dėl ant denio nedėvimų gelbėjimosi liemenių. Tiesiog nežinojome, kad tokia taisyklė galioja nuo 2004 metų (plaukiančioje burinėje jachtoje, ant denio liemenės būtinos VISADA). Patys kalti ir nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia.

Vienas nenorėjęs būti įvardintas vyresnės kartos buriuotojas (na dabar jau kritikuokit, kad vėl neskelbiam pavardės) apie šį leidinį pasakė taip: “jei duosi mylimai moteriai ir pasiūlysi, kad ši suplanuotu kitos vasaros kelionę, tai ji nuo knygos dvi dienas neatsitrauks”. (atsiprašome musų mielų merginų skaitytojų ir draugių – mes sutikome ir kitokių. o gal ir nesutikome.. susipainiojom čia:). Liko neaišku – gerai tai ar blogai, kad dvi dienas nesitrauks nuo knygos?

Kiti mums nelabai suprantami leidinio niuansai: kodėl jame nėra jūrlapio? Vientiso arba dalimis pateikiamo Baltijos jūros dalies jūrlapio. Stebina ir tai, kad labai didelę dalį leidinio sudaro rusiškosios Kuršių marių dalies prieplaukos (uostais jų nepavadinsi). Kam? Kokiu tikslu taip stengiamasi? Kad pastorinti ir padaryti leidinį solidesniu? Juk niekam nepaslaptis, kad ši marių dalis dar bus nepasiekiama daugybę metų.

O dabar kelios mintys apie tai, kas švelniai tariant piktina. Leidinys išleistas už projekto “Jūrinio turizmo infrastruktūros Lietuvoje plėtra – jachtų ir mažųjų laivų prieplaukos Klaipėdos piliavietėje įkūrimas” lėšas. Paprastai kalbant tai – Dangės krantinių ir Pilies jachtų uosto rekonstrukcija, kuri didžia dalimi finansuojama Europos Sąjungos lėšomis. Projekto viešinimui skiriama nemažai pinigų, ir panaudoti jie šiuo atveju geriau nei perkami straipsniai spaudoje ar beverčiai lankstinukai (to atsisakyta tik iš dalies). Leidinys išleistas 1000 egz. tiražu. Ir, dabar svarbiausia dalis, platinamas jis turi būti – NEMOKAMAI!!! “Vadovo” leidėjai gudriai sugalvojo kaip apeiti šį reikalavimą ir uždirbti dvigubai. Dalį tiražo atspaudė su kita nugarėle – be ES žvaigždučių, BPD ar Klaipėdos miesto logo. Štai šį leidinį ir siūlo jums, kolegos, įsigyti už 30 Lt.

Leidinys nėra blogas, jį pravartu turėti. Todėl skelbiame Kalėdinių dovanų sezoną ir chuliganiškai dalinamės buriuotojų Kalėdų senio adresu – Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centras, Turgaus g. 7. Čia, palinkėję linksmų švenčių, gausite NEMOKAMĄ “Buriuotojo vadovą”.

Apie liūdnai pagarsėjusį www.lbs.lt

Gruodžio 6 d. įvyks ataskaitinis-rinkiminis Lietuvos buriuotojų sąjungos (LBS) suvažiavimas. Vejopamušalų dalyvavimas šiame renginyje kol kas neaiškus. Bet šia proga, norime bent jau netiesiogiai dar kartą išsakyti pastabas dėl LBS veido – internetinės svetainės www.lbs.lt. Pateikiama nuomonė nėra nauja, jau senokai atvirai kritikavome šią interneto svetainę. Buvome apkaltinti nereikalingu priekabiavimu, neva palaikoma ji iš entuziazmo ir pinigų tobulesnei – nėra. Šie argumentai mūsų neįtikina. Kad būtų aiškiau pasitelkėme žmogų iš šalies, gerą savo srities žinovą Lauryną M., dirbusį su tokiomis svetainėmis kaip bite.lt, president.lt ir kitomis. Čia www.lbs.lt analizė – paprastai ir aiškiai. Ir jei tarp vejopamusalai.lt skaitytojų yra Suvažiavimo delegatų, paklauskite LBS vadovybės – kiek ilgai dar jie pasiryžę kęsti šį internetinį dinozaurą? Prezentaciją galime pateikti ir “normaliu” formatu, jei tik yra galimybė ją pademonstruoti Suvažiavimo metu.

rekomenduojame peržiūrėti “Full Screen” režimu arba atsisiųsti ją kaip .pps prezentaciją ar .pdf dokumentą

“Ambersail”: trumpos istorijos

Pamušalas grįžo namo. Jau keikia Klaipėdietišką darganą, lyg nebūtų pats vos prieš savaitę murkdęsis šaltame Atlante. Ir kol įspūdžiai dar gyvi, sėdam prie vyno stiklo ir kalbam apie tai kas dainon – oficialiuos pranešimuos nesudėta.

Pirmasis klausimas – apie nutikimą ir žinią, kuri išgąsdino pirmojo etapo įgulų artimuosius. Tai pranešimas apie apie nevaldomą jachtą. Savo mintis apie šį nutikimą jau aprašė arbusis.lt. Tai kas gi ten iš tikrųjų nutiko?

Tie kas buriuoja žino, kad bet kokia didesnė problema nekyla staiga, tuščioje vietoje. Taip ir ši – prasidėjo daug ankščiau. Tuomet kai nutrūko dirželis, jungiantis variklį ir vandenį į balastinius tankus pumpuojančią pompą. Taigi, “Ambersail” liko be balastinių vandenų. O be balasto ši jachta daug, labai daug jautresnė. Ir jos vairavimas tampa ypač sudėtingas. Tuomet plaukdami laukėme vėjo pastiprėjimo. Viskas ir klostėsi pagal prognozę. Pradėjo lynoti. Visiems tapo aišku, kad netrukus pradės stiprėti vėjas. Didžioji dalis įgulos nusileido į jachtos vidų tam, kad apsirengtų neperšlampamus drabužius. Tuo pat metu vėjas staiga pastiprėjo ir pakeitė kryptį, jachta pradėjo svirti į šoną ir kaip įprasta – kilti į vėją. Vairininkas stengėsi atkristi, kiek persistengė ir nutrūko vairo pasukimo ribotuvas. Vairas buvo persuktas per daug ir nuo šturvalo ašies nukrito grandinė. Kaip buvo rašoma oficialiame pranešime spaudai ir rodoma televizijoje, įgula nedelsdama nuleido bures ir pradėjo remontuoti vairo mechanizmą.

Kas šio incidento kaltininkas? Manau, kad jei būtų praleista daugiau laiko testuojant jachtą – šio incidento būtų išvengta. Niekas tiksliai nežinojo, kad tuo metu vairavęs įgulos narys toks stiprus, o jachta be balastinių vandenų tokia jautri.

“Ambersail”: 28 mazgai Atlante

Dar vienas pamušalo laiskas iš Atlanto. Šiuo metu “Ambersail” jau Las Palmase, tai belieka laukti naujų neoficialių pranešimų:

foto iš www.1000odiseja.lt

Klausei, koks jausmas lėkti 28 mazgų greičiu Atlanto vandenyne? Jei trumpai – puikus.  Nei viena diena praleista su “Ambersail” neatskleidė šios jachtos galimybių taip, kaip pusdienis lakstymo nuo bangų su genakeriu. Greitis ne mažesnis nei 15 ir nuolat pasiekia 25-26 mazgus. Žinoma, toks buriavimas reikalauja išskirtinio vairininko dėmesio ir braso negali laikyti ‘užstoporuoto’, nes netruks nei 5 minučių kai banga užmes laivą, ir neatleidus braso į svečius atkeliaus dėdė bročingas. Nešant beveik 450 kvadratinių metrų iškelto burių ploto tai tikrai nemalonu. Visgi bet kurioje situacijoje laivas yra kontroliuojamas. Nebuvo tokių momentų, kad laivas neklausytų vairo.  Apsipratus su šniokštimu, ūžimu, traškėjimu ir braškėjimu, toks buriavimas pradeda atrodyti niekuo neypatingas. Maišai sau puode besitroškinantį makaronų užpilą, girdi – triukšmas suintensyvėjo. Pakeli galvą ir matai šypsenomis papuoštus komandos draugų veidus. Atrodo nieko ypatingo, bet apžvelgus purslus ir iki horizonto besitęsiantį lyg greitaeigio katerio kilvaterį supranti, kad lekiam. Gaila tik, kad vieningos nuomonės nėra – kiek ten tų mazgo dalių buvo po kablelio.

Keliam kepures prieš Bruce Farr ir jo komandą.  Ši jachta – tai vandenyno ekspresas, kuriame kruopščiai apgalvotas kiekvienas kampelis. Viskas funkcionalu ir patogu. Daugiausia problemų jachtoje kyla su “1000 Odisėjai” sumontuota įranga. Daugelis žavisi pietų vandenynų etapais ar plaukimu apie Horną. Tuo tarpu pirmasis, bene trumpiausias “Odisėjos” etapas, yra sudėtingas tuo, kad jo metu į paviršių lenda visokiausi nesklandumai, netikslumai. Vienur sunkiasi vanduo, kitur banguojant jūrai nekontaktuoja laidai, o va ten kompiuteryje kažkodėl ima ir sustreikuoja programinė įranga. Jei rašyčiau iš ASSA ABLOY nemanau, kad užsiminčiau apie esamus nesklandumus. Iš kitos pusės, jei nebūtų visos šitos įrangos, žmonės krante negalėtų gauti tokių išsamių naujienų. O  įgulos nariai dėl dušo trūkumo smirdėtų prakaitu.

Keliam dar vieną kepurę prieš žmogų, kuris subrandino įdėją, surinko komandą ir šią idėją įgyvendino. Keista prisiminti, kaip visa Lietuva stebėjo dvylika lyg meškinai apsirengusių buriuotojų, išplaukiančių į tamsą, o ne Radžio ir Mino butaforinį labdaros koncertą.

Naujausia informacija apie “Ambersail” – http://www.1000odiseja.lt

“Ambersail”: pirmieji įspūdžiai

Vėjopamušalų keliai kuriam laikui išsiskyrė, bet nuvedė i Angliją. Tuo metu kai akiesmirksniu vykdydamas kilnią TAD (http://tikrasalus.lt) misiją tyrinėja Londono pub’ų alaus paslaptis, pamušalas tapo kviesliu “Ambersail” žygyje. Čia pirmasis pamušalo laiškas iš Southamptono:

foto iš www.1000odiseja.lt
foto iš www.1000odiseja.lt

Paprastai išplaukus pro uosto vartus užklumpa pačios įvairiausios mintys. Pakartojus šią išplaukimo procedūrą kelis šimtus, o gal net tūkstančius kartų jos tampa lakoniškos, tokios kaip – „Gal kavos?” arba „O, jau vemia”. Išplaukus pro uosto vartus Spalio 5 dieną pirma mintis buvo „Koks asilas sugalvojo laviruotę?”. Sunku nupasakoti kokios mintys gali kilti, jei saugos diržai, tave saugo ne tik nuo to, kad neiškristum, o padeda išsėdėti kokpite. Banga – kylam ir opa – laisvas kritimas žemyn, banga – kylam, ir vėl krentam. Visgi visą šitą pasivažinėjimą skalbimo mašinoje vainikuoja dviženkliai lago parodymai. Gniak!

Pabudus į dieninę vachtą jausmas jau visai kitoks. Oras daug švelnesnis, o ir kolegos ant denio šneka apie burių didinimą. Puodelis kavos, cigaretė ir 30 laipsnių kampų į tikrą vėją (tai tikrai įspūdingas skaičius) judame Kylio link. Kitą rytą vėl puodelis kavos, cigaretė, genakeris ir štai mes lekiam. Trūksta tik trankių ritmų ir atrodytų, kad kylam į orą. Ne kartą vejopamusalai.lt rodėme įvairiausius video su VOR laivais. Ir žinokite, gerbiamieji, viskas taip ir yra. Dviženkliai skaičiai lago ekrane, šturvalas rankose ir be galo smagus vandens šniokštimas. Dar vienas Gniak!

Peržiūrėjus oro prognozes tampa aišku, kad kelionė nuo Briunsbiutelio iki Southamptono bus tokia pat grubi, kaip ir pirma naktis išplaukus iš Klaipėdos. Velniai griebtų, kaip prūdas seklus ir siauras tarpas tarp Didžiosios Britanijos ir kontinentinės Europos yra tikriausiai pati šūdiniausia vieta buriavimui. Plaukti prieš šitas stačias, kaip betoninė krantinė bangas beveik neįmanoma. Banga – kylam ir opa – laisva kritimas žemyn, BAM, banga kylam BAM. Gerai, kad oro sąlygos šiame pasaulyje nuolat kinta, nes bet koks pasikeitimas mums būtų tik į naudą. Tik va Navtex’o ekrane randi žmogus pranešima „Near gale warning in north western part of english chanel” gerai, kad keliom eilutėm žemiau rašo, kad šitas žemo slėgio frontas juda į šiaurę. Negausim.

O dabar, likus kelioms mylioms iki Southamptono, esu tikras dėl vieno – jei ruošiatės kelionei su panašiu anglies pluošto ir kevlaro itin galingu aparatu, aprangą pirkite tik tokią kurią parduodamas pardavėjas sako „toliau jau nebėra kur”. Toliau gal ir gamintojai negamina nieko, bet šitiems laivams būtinas tas “toliau”.

Artūras Dovydėnas: “Žaliosios Karibų jūrų salos”

Vėjopamušalų “literaturinio skyriaus vedėjas” (juokaujam), tiesiog bičiulis Nauticalis po tūkstančio knygynų Odisėjos įsigijo ir įdėmiai perskaitė Artūro Dovydėno knygą “Žaliosios Karibų jūrų salos”. Čia pateikiame kiek sutrumpintą pasakojimą. Pilnas tekstas Nauticalio bloge http://nauticalis.livejournal.com turėtų būti ypač aktualus tiems, kas ieškos šios knygos parduotuvėse.

(…)

Pradėjus skaityti, supratau, kad knyga pasakojimo stiliumi ir sąmoju yra labai “dovydėniška“ – kaip ir jo paskaitos. Ir kad tikrai smagu skaityti tą istoriją, kuri nutiko autoriui dar 1993 metais, kuomet visi buvome daug jaunesni, labiau žalesni ir didesni avantiūristai. Tokie, kurių pasturgalius traukia ant nuotykių, kitąkart pamirštant ir geros jūrinės praktikos patarimus. Bet tam jie ir yra, kad paskui prisiminti visokius gardemarinus mokinant – iš savo patirties.

Ir čia supratau, kad pavadinimas yra klaidinantis – ir vėl apgavo!

Nei velnio ten apie mano norimus Karibus nėra ir nebus! Nebent tik tiek, kad autorius pareikš gale knygos, jog iš Karibų grįžti pas Klaipėdos muitininkus būtų skausmingesnis nusileidimas į realybę, nei iš mažai svetingos Baltijos, todėl nėra ten ko ir grūstis iš viso, o reikia drąsiai žiūrėti nesvetingam pasauliui į akis, o ne į tolimųjų kraštų apžavų pravertą burną, tikintis išskrendant kepto karvelio.

Tad šioje knygoje iš tikro – tai autoriaus vienutinis plaukimas jachta į Klaipėdą štormuojančia Baltija dvi paras iš eilės, nesitraukiant nuo rumpelio (nes autopilotus galėjo sau leisti įsigyti tik buržuinai), išlaipinus prieš tai danų krante du “Tikėjimo žodžio“ menininkus, savaitę dykai mitusius kapitono atsargomis ir finansinius atsiskaitymo klausimus išsprendusius prieš Mozės valią ir vieną iš dešimties jo įsakų, atgrąsančių nuo nedarbinių pajamų.

O kelionėje visokios mintys užplūsta – ir čia jų ras nemažai, sakyčiau, Nyčės filosofijos gerbėjai, kuriems Zaratustra paskelbė apie dievų mirtį bei superžmogaus sukūrimą.

Tad sakyti, kad knyga vien tik aprašo kelionę ar kokio puodo nuo makaronų “po-flotski“ gelbėjimą kobiniu, neteisinga – knygoje po truputį yra “visko“: ir kaip degtinę gerti, ir kaip ją sandėliuoti triume kontrabandininkų pavyzdžiu, ir kas yra “tikras magistras“ kokpite, ir koks menas vertinamas skandinaviškose salose, ir kaip vizijos nuo supimo ir nemiegojimo prasideda. Nedidelės tokios – ne per Atlantą gi dar varoma…

Siužeto neperpasakosiu, nes jis yra tik dingstis autoriui perteikti savo mintis apie gyvenimą ir požiūrį į jį. Kaip ir kitų rašytojų grožinės literatūros knygose. Vienok, tai yra ne fantazijos vaisius, ir tikrai marinistinė knyga, ir tokia, kokių vis dar trūksta Lietuvoje – lyg skirtumo tarp jūrinės valstybės ir valstybės prie jūros dar ilgai nematytume…

Nes šioje knygoje pradedantieji buriuotojai gali rasti patarimų, kurie paprastai nerašomi į vadovėlius. Romantikai – pajusti tarp eilučių ir išvirkščiąją jūrinės vėjų ir bangų romantikos pusę. Kelionių išsiilgusieji – kad ne visi įspūdžiai sugeriami tik akimis, o ir kelionių būna kitokių. Mėgstantieji iššūkius – kad svajonės apie juos gali visai netyčia ir nelaiku išsipildyti. Ir kad tampi visiškai kitokiu žmogumi, nei kad buvo tasai, kuris juos visai neseniai pasitiko – gal net ne savo valia ir savotiškai jų “prisiprašęs“…

Ačiū Artūrui Dovydėnui už šią knygą – tarsi pamoką ir paskatą pamąstyti, – kurios gal ir neįvertino plačiosios masės, bet tai ne masėms gi ji ir buvo rašyta.

Spaudos apžvalga (IV)

kelių savaičių skaitinių aplankas – apie tai ką įdomaus aptikome:

Pradžiai nedidelis pasiteisinimas, kodėl Vėjopamušalai nutylėjo “Ambersail” išplaukimo šurmulio metu. Visų pirma – aplink ir taip pilna informacijos, todėl net nėra prasmės mesti čia visas nuorodas. Tam yra Google. Didžioji dalis visų publikacijų – tingus pranešimų spaudai perrašymas. Ir kartoti juos nematome prasmės. Nesame šio projekto skeptikai ar kritikai. Organizacinis darbas – įspūdingas. O tokios promo kampanijos kaip “Vienas vardas – Lietuva” mūsų buriavime dar nebuvo. Taigi kol neturime tikros ir subjektyvios informacijos besidomintiems galime nurodyti du interneto šaltinius: www.1000odiseja.lt ir http://arbusis.lt. O po pirmojo “Ambersail” žygio etapo prie šios temos dar grįšime.

Kita, jau kiek pasenusi naujiena apie pasibaigusį “Švyturio RS-280“ buriavimo čempionatą. Galutinė įskaita po 9 etapų (vieta; jachta; baudos taškai):

1. „Arabela“ 52
2. „Raganosis“ 56
3. „Levante“ 131
4. „Horn“ 137
5. „Knygų klubas“ 140
6. „Tornado“ 150
7. „Alfeta“ 167
8. „YOMAYO“ 228
9. „Barta“ 229
10. „Karamba“ 242
11. „Marsanta“ 254

Tai kaip čia su tuo RS-280 competitiveness konkurencingumu, ar kas nors abejojo dėl pirmųjų vietų laimėtojų? Ir kažkaip keista, kad sportiškiausias Lietuvos buriavimo įvykis iki šiol neturi savo interneto svetainės.

“The Tall Ships’ Races Baltic 2009” paskelbė 300 dienų atskaitą iki renginio Klaipėdoje. Apie šią regatą rašoma ir kitame straipsnyje “Septynios dienos su Lord Nelson”. Šiaip būtų eilinis jaunos merginos buriavimo patirties aprašymas, jei ne viena aplinkybė – “Lord Nelson” yra vienintelis pasaulyje burlaivis pilnai pritaikytas neįgaliesiems: nuo keltuvų vežimėliams iki prietaisų, kurių pagalba laivą gali vairuoti neregintys. Gražus ir kilnus burinio laivo panaudojimo tikslas.

Klaipėdoje nuo baro kėdžių pakilo mažųjų “Pajūrio laivų” asociacija ir ultimatyviai trinktelėjo kumščiu į Mero stalą: “Mažųjų laivų savininkai jau ketino užstatyti savo laivus ir taip blokuoti Pilies uostelio rekonstrukcijos darbus, tačiau tai padaryti jiems sutrukdė pasukamasis tiltelis. Tačiau jie ir toliau neatsisako ketinimų imtis drastiškų priemonių, nes prie Europos Sąjungos lėšomis gražinamų krantinių jiems nebeliko vietos”. Kastyti, nenukelk tiltelio, nes jis jau strateginės reikšmės objektas!

Išskirtinis pastarųjų savaičių skaitinys – Venanto Butkaus straipsnis “Jūrų velnias: tiesa ir legendos”. Apie vokiečių jūrininką ir rašytoją marinistą,  Feliksą Grafą fon Luknerį (1881–1966), kuris turėjo „Jūrų velnio“ pravardę. Spalvinga biografija, ir puikus Venanto pasakojimas – rekomenduojam.