Vėjo pamušalai

Mūsų geras bičiulis Romas surinko ir pasidalino šiuo unikaliu ir kiek primirštu Lietuvos jūreivystės istorijos gabalėliu apie pirmuosius lietuvius po burėmis..

Pranas Šaltenis - Jūreivystės skyriaus kursantas

Pranas Šaltenis gimė Anykščių rajone, augo Klevėnų kaime, kur su savo broliais prižiūrėjo šeimos, likusios be tėvo, ūkį. Išvažiavęs tęsti mokslų į Kauną, 1923 m. įstojo Jūreivystės skyrių Aukštesniojoje technikos mokykloje. P.Šaltenis – vienas iš 15 pirmųjų jūreivystės praktikos stipendininkų, kurie 1925 m. už Lietuvos valstybės lėšas išplaukė į pasaulio vandenynus Alandų salose įsikūrusios G.Eriksono bendrovės burlaiviais. Iš šių jaunuolių tarpo išaugo pirmieji nepriklausomos Lietuvos kapitonai. Jums pateikiame tarpukario Lietuvos spaudoje rastas dienoraščio ištraukas jaunuolio, apiplaukusio žemę 1926-1927 m. keturių stiebų burlaiviu Archibald Russel. Deja, Pranui Šalteniui nebuvo lemta tapti profesionaliu Lietuvos jūrininku. Dar vaikystėje persirgęs šiltine, silpnos sveikatos Pranas laive susirgo džiova ir leisgyvis grįžo namo. Taip, jau jį laidojant, kalbėjo tikras dėdė, rašytojas A.Vienuolis: „Tu, Pranai [...] man rašei iš tolimųjų, pareikšdamas tiek daug vilties, noro ir pasiryžimo kurti savąjį Lietuvos laivyną. Tu [..] nesiskundei net ir tuomet, kai, žiemojant Botnijos įlankoje, užšalusiame laive Tavo jūrininko guolio paklodė per naktį prišaldavo prie laivo šono…“. Nuo sekinančios ligos Pranas Šaltenis mirė 1935 m. spalio 30 d., tais pačiais metais, kai Lietuvos vėliava buvo iškelta pirmame jūriniame tautinio laivyno garlaivyje.

—————————————————————————————

PRANO ŠALTENIO DIENORAŠČIO IŠTRAUKOS

Šiaurės jūroj

Dubline nusibodo: laukėm, kada baigs remontuoti laivą ir galėsim išplaukti į kelionę. Dar doke laivui tebesant, jau ėmėm traukti ant stiebų bures, varstyti per blokus virves.

Rugsėjo m. 7 d. laivas jau buvo priruoštas. Per pietus prileidom doką vandens, ištraukėm laivą ir pririšom prie kranto. Kapitonas pranešė, kad trečiadienį jau išplauksim, ir liepė prisipirkti šiltų skalbinių, pančekų, pirštinių…

Trečiadienį iš ryto gabenom į laivą miltus, kruopas, bulves, cukrų ir daug kitų daiktų, rodos, visai nereikalingų. Bet jūroj viskas reikalinga: laive turi būti ir valgykla, ir skalbykla, ir aptieka, ir siuvykla, ir viskas, viskas.

Valgėme pietus, linksmai kalbėjome apie būsimąją kelionę ir net jau karštai ginčijomės, ar pro šiaurinį, ar pro pietinį Anglijos galą plauksim. Lauke, apie laivą, raižė vandens paviršių buksyrai, kurie rengėsi ištempti mūsų laivą į jūrą.

Oras buvo gražus. Mūsų laivas, dviejų buksyrų traukiamas, pamažu slinko iš uosto. Miestas liko užpakaly. Jis buvo paskendęs melsvam rūke, ir sunku buvo beatskirti pažįstami namai; tik fabrikų kaminai ir bažnyčių bokštai kyšojo viršum horizonto. Iš dešinės tamsiai mėlynavo kalnai.

Po kelių valandų laivas buvo jau jūroj. Buksyrai sugrįžo. Sukomandavo paleisti į darbą visas bures. Užvirė darbas. Viena po kitos plėtėsi burės ir po valandos laivas skrido šiaurės link.

Po vakarienės visą komandą padalijo į dvi vachtas. Viena vachta nuėjo gulti, antra pasiliko ore. 12 valandą pirmi kėlės, antri ėjo gulti, ir taip visą laiką mainėmės, kol atplaukėm į Sundswalj.

Mūsų, lietuvių, švedų ir suomių praktikantų, prie vairo dar neleido. Mes nakties laiku pamainomis turėjom stovėti laivo priešaky ir, pamatę kokį žiburį, turėjom pranešti skambučiu šturmanui.

G.Eriksono burlaivių bendrovės barkas Archibald Russel

Atlante užtiko mus tyla. Laivas kaip skiedrelė, plūduriavo ant bangų ir nė trupučio neslinko pirmyn. Nors buvom toli šiaurėj, bet buvo šilta, nes, gal netoli tekėjo Golfštromo srovė. Naktys nuo šiaurės, pašvaisčių buvo šviesios.

Nuo Šotlandijos pradėjom vairuoti, visiems puikiai sekės.

Kai vėjas nesmarkus, vienodas, ramu tada jūroj, ramu laive — darbo nėra; atvairuoji valandą, šį tą prie stiebų pakrapštai, ir gali sau prasitrynusias kelnes lopyt, skalbt skalbinius ar vieną kitą žodeli į dienorašti įrašyti. Bet kai lietus, audra —uch, tada nemalonu. Laivas supasi, tiesiog šokinėja, stiebai 45° lanką danguje braižo, o tu, vabalėlis, lipi į stiebus, sutraukinėji bures, kabinėjies per virves, tuo tarpu kai lietus pila kaip iš kibiro. Gerai, kad įsigijom aliejinių rūbų. Nueini. „iučiko” (stebėti žiburių), įsikabini kokią geležį, kad nenublokštų vėjas ar bangos, ir žiūri į putojantį vandenį…  laivas  kilnojas. Pakyla ir vėl puola, ištėkšdamas vandenį, o vanduo šniokščia, putoja ir, tūkstančiais fosforinių vandens gyvūnėlių blykčiodamas, bėga, slenka i užpakalį.

Nerimsta audra. Įbedi į vandenį akis  ir  paskendi  mintyse. Štai gimtinė gryčiutė…Kurenas pečiukas, ant  kurio  puode zacirkos garuoja. Takliotė ruošias su puodeliu jį nukelti; Juzukas balana jai   pašviečia… Mama ant suolo puodynes statinėja… Kazys už stalo šnirpščia i laikrašti įsikabinęs… O, ir aš norėčiau ten būti! Štai, Rapolas, užsigulęs ant popierių, svajoja; ant staliuko knygos, knygos… Gal mąsto jis apie mane?! „Dzrr-r-r” chronometro skambutis pažadina iš svajonių…

Archibald Russel denį skalauja bangos. Atlanto vandenynas 1927 m.

Read the rest of this entry »