Ar tikrai buriavimo ateitis miglota?

Naujajame, rašalu kvepiančiame žurnale Vėjo3 (apie kurį puikiai papostringavo arbušis), skaitėme, kad sportinio buriavimo ateitis miglota – sporto mokykloms trūksta finansavimo, stinga trenerių ir t.t. Tačiau gal galime pažvelgti į Lietuvos buriavimo ateitį iš kitos pusės?

Niekas nepaneigs, kad Gintarės Sheidt iškovotas medalis (tikėkimės nepaskutinis) Pekino olimpinėse žaidynėsė yra geriausias Lietuvos buriavimo mokyklos galimybių parodymas. Tokiais pasiekimais šiuo metu negali pasigirti nei kaimynai latviai, nei estai. Daugelio kitų šalių buriuotojai, turėdami daug didesnį finansavimą, nepasiekia tokių sportinių aukštumų. Nors palyginus kukli ir dažnai moraliai atgyvenusi, bet materialinė  ir ner labiau organizacinė bazė Lietuvoje yra ir jos nykimo, mažėjimo ar silpnėjimo tendencijų ižvelgti ne taip jau lengva.

Apsilankius Kauno buriavimo mokykloje nekyla abejonių dėl buriavimo mokyklos lygio. Puikiai sustyguota mokykla ugdo jaunus buriuotojus, kurie drąsiai kovoja Europos ir Pasaulio čempionatuose. Gerai administruojamoje mokykloje nestinga nei auklėtinių, nei trenerių. Reikia pastebėti, kad finansavimo stokos pėdsakų taip pat nematyti. Žinoma, finansavimo niekada nebūna per daug ir siekiant geresnių rezultatų nepakenktų  šiltuose kraštuose keletą kartų daugiau startuoti. Visgi, ar buriavimo ateitis yra neginčijamai susijusi su brangiomis olimpinėmis kampanijomis?

Šiuo metu atgimstančios klasės, tokios kaip  Finn‘ai ir Simidisiatkės, atkuria tuos buriavimo sporto laikus, kuriuos mena tik pageltę bukletai, kuriuose kitos dienos startų laukia miškai tvarkingai išrikiuotų stiebų. Miškais stiebų pasigirti negalime, tačiau „Rudens vėjo“ regatoje jau tenka varžybas vykdyti dviejose distancijose, nes visi varžybų dalyviai vienoje distancijoje tiesiog nebesutelpa. Ar visa tai signalizuoja apie miglotą buriavimo sporto ateitį?

Buriavimo sportui, kaip ir kitoms sporto šakoms, tenka susidurti su globalesnėmis problemomis. Štai Neringos mokykloje pradinės klasės pustuštės, taigi naivu tikėtis, kad atsiras eilė norinčių buriuoti Neringos sporto mokykloje. Šiuo metu dar ne tiek aktuali problema tikrai trukdys buriavimo sporto vystymuisi, ne tik Neringoje, bet ir visoje Lietuvoje.

Galbūt verta nustoti verkšlenti, kad nepakanka finansavimo, trenerių, dėmesio, entuziazmo ir velnias žino, ko dar – juk buriuotojai visame pasaulyje pasižymi bendruomeniškumu. Iniciatyva Klaipėdoje sukurti buriavimo mokyklą buvo palaikyta vietos buriuotojų. Mokyklai susidūrus su problemomis toje pačioje bendruomenėje buvo atrasta išeitis ir “Suominio” buriavimo mokykla, nors sunkiai, bet išgyveno ir kuria optimistinius planus ateičiai.

Net ir susidurdami finansiniais sunkumais Lietuvos buriavimo mokyklų vadovai, Buriuotojų sąjungos vadovai kovoja dėl Lietuvos buriavimo ateities. Žinia, ant nosies kabanti Londono olimpiada pareikalaus dar daugiau pastangų ieškant finansavimo ir koordinuojant sportininkų treniruotes. Galbūt dėl finansavimo stokos ir nepavyks iškovoti medalio viename ar kitame čempionate, tačiau Lietuvos buriavimo ateitis – tai ne medaliai, o optimistais ir laseriais buriuojantis jaunimas. Šio jauno veržlumo ir energingumo gali pavydėti daugelis buriavimo ateitimi abejojančių bambeklių.