Kokie vėjai mūsų laukia 2012?

Sakoma, kad pasaulio pabaiga jau greit – šių metų gruodį, taigi galime būti ramūs, ją sutiksime ramiai užmigdę jachtas žiemai. O šiaip kaip kaip ir anksčiau, ir šiais metais liaupsinsme ir keiksime naujas iniciatyvas. Džiaugsimės iš naujo atrastais buriavimo sporto perlais ir liūdėsime dėl niekaip neužgyjančių žaizdų. Bet rėmėjais, matyt, nei sportininkai, nei regatų organizatoriai džiaugtis negalės. Olimpiniais metais tai tikrai ne pati geriausia naujiena, bet viskas turi savų privalumų ir trūkumų.

Daugelyje ekonomikos vadovėlių kartojama apie paklausos ir pasiūlos dėsnius. Žinia, paklausa be pasiūlos jau kažkas, bet va pasiūla be paklausos, tai jau nieko gero. Todėl niekada dorai neįsibėgėjusi “Lietuvos klubinių regatų Taurė” (LKRT) labai tikėtina – nuskęs. Jau rašėme, apie LKRT problemas, bet tašką šioje istorijoje padės, ne jos, bet iniciatyvos ir entuziazmo pabaiga. Tie, kurie turėjo jėgų stengtis įpūsti oro į šio reiškinio plaučius, užsiėmė kitais darbais, o tie, kurie šiuo reiškiniu nuo pat pradžių iki galo nepatikėjo (suprask mes) arba tiesiog tingėjo, ką nors daryti (jei ką – irgi tinka mums), tikėtina neužsiims šio reiškinio reanimavimu.

foto: www.piranija.eu

Visgi žlungant vienai iniciatyvai pernai gimė kita. Kiekvieną trečiadienio vakarą Klaipėdos uostininkus iš proto varo būrelis jachtų, kurių įgulos vėliau bare aptarinėja PAPA’us. Akivaizdu, kad ši tikrai “iš apačios” gimusi iniciatyva tik suaktyvės, o dalyvių gausės. Nuojauta kužda, kad PAPA’ų sulauksime ir Kaune ir gal Trakuose. Idėja juk velniškai gera!

Nenustebsime, jei po kategoriškos kritikos naujai susiformavęs “triumviratas” pasistengs naujo žurnalo Vėjo!3 numerio mums neparduoti. Na, tikrai nesame tokie reikšmingi, kad leidėjai suktų galvą dėl mūsų paistalų, bet panašu, kad vienokio ar kitokio žurnalo numerio (tikėtina, kad net ne vieno) sulauksime. Iš šio leidinio nesitikime nieko, nei gero nei blogo. Žmogiškųjų ir ne tik išteklių stokojantis žurnalas neturėtų nustebinti tekstų grožiu. Ieškosime jėgų nekritikuoti šio žurnalo.

Dėl pinigų stokos Kuršių marių regata vėl išvengs scenų ir alaus palapinių. Juk visi su malonumu prisimename laikus, kai Marytė vos girdimu balsu skelbdavo rezultatus. Be mikrofonų, scenų, nemokamo alaus ir visų kitų šventės atributų. Gal net sugrįš buriuotojų įvaizdžiui nieko gero neduoduodantis, bet savotiškai jaukus mąsinis gulinėjimas prie “baobabo”. Tikimės, kad komiškas Neringos meras inicijuos VC konteinerio pastatymą KMR metu. Detalizuoti šios problemos turbūt neverta.

Visiems besidomintiems buriavimu dėmesį atkreipti reikės ne tik į Kuršių marių regatą, bet ir RS-280 taurę. Praėjusiais metais iš palyginti arti stebėjome vieną RS-280 taurės etapą. Niekur kitur Lietuvoje neteko matyti tokios aršios kovos verdančios nuo starto iki finišo. Klubinių Kuršių marių regatų dalyviams galima tik kukliai patylėti, nes jei bet kuri RS-280 komanda rimtai startuotų bet kurioje Klubinėje regatoje, klausimų už ką statyti mums tikrai nekiltų.

Taip pat būtina atkreipti dėmesį į “Jigy-Jigy” komandą bei olimpinį buriavimą iš naujo atrandantį Taurą Rymonį. Tai stiprūs sportininkai, kurie gali visus nustebinti savo pasiekimais.

Žinia 2012 – olimpiniai metai. Ir Londone išvysime net 2 buriuotojus. Trečio sportininko pasirodymas atrankinėse varžybose nepavyko. Iš Gintarės tikimės tiek daug, kiek galima tikėtis iš Olimpinio medalio vėl siekiančios sportininkės. Šiuo metu Gintarei nepavyksta iškovoti medalių. Sunku suderinti namų ūkį su sportu. Kaip bebūtų Gintarė yra aukščiausio lygio buriuotoja. Savo meistriškumą ji jau ne kartą įrodė. Neabejojame, kad Londone Gintarė kausis “medal race”. Antrasis mūsų olimpietis tai burlentininkas Juozas Bernotas. Prispažinsime, kad nelabai jau ir nusimanome tose burlentėse. Visgi peržvelgus varžybų rezultatus ir įvertinus kitas aplinkybes manome, kad jo pasirodymas turėtų apsiriboti paskutiniu trečdaliu. Sportininkas dar jaunas, o Rio juk ne taip ir toli.

Jau balandį metę visus darbus stebėsime Amerikos Taurės (America’s Cup) Pasaulio turą, kuris pasipildys dar dviem labai stipriomis komandomis. O ir didžioji Amerikos taurė nenumaldomai artėja. Kalbama, kad britai startuos vadovaudami Ben Ainslei. Tie patys Britai pyksta dėl šio sportininko blaškymosi tarp olimpinio ir kitokio buriavimo. Ar nepasikeis olimpinės rinktinės sudėtis? Juk beveik pusė geriausių pasaulio Finn’istų britai. Tikrai bus smalsu stabėti intrigas stipriausioje pasaulio rinktinėje.

Tokie štai aktyvūs metai mums prieš akis. Ne kasmet juk sutampa didžiausi buriavimo renginiai: Olimpiada, Amerikos taurė, Volvo Ocean Race (ji samoningai nepaminėta, nes jei ir toliau jachtos byrės, tai regatos finišo galime ir nesulaukti). O pabaigai norime pasiūlyti visiems buriavimo mylėtojams liepos 29 – rugpjūčio 11 dienomis aplankyti artimuosius Londone.

Žurnalas “Vėjo!3”: kokia nuotrauka jam tiktų ant viršelio?

Prisipažinsiu, kad pirkdamas naujausią lietuviško buriavimo žurnalo “Vėjo!3” numerį žadėjau sau, jog susilaikysiu nuo viešos kritikos. Nesinori vien tik bambėti keikiant visus tuos, kurie kažką daro, veikia ar kuria. Dėl tos pačios priežasties patylėjome ir po “Vėjo!3” debiutinio numerio pristatymo. Visgi šį “blogą” tikriausiai aplanko tiek mažai skaitytojų, kad jei ir būsime užmėtyti akmenimis – kaip nors pavyks išgyventi.

Kiekvienas man žinomas buriavimo žurnalas turi savo veidą ar išskirtinumą. “Yachting World” tekstuose kalbama apie jachtas ir renginius, kurie lyg moterys televizoriaus ekrane – patrauklios, bet nepasiekiamos (beje kadaise “Verslo klasėje” spausdinti straipsniai atitiko būtent tokį formatą). “Yachting Monthly” – pragmatiškas ir ūkiškas, “Yachts and Yachting” orientuotas į regatas ir vienas iš nedaugelio žurnalų išsamiai aprašančių švertbotus. Sąrašą galima būtų tęsti, tik klausimas ar verta? Akivaizdu, kad Lietuvoje auditorija yra per maža, kad bet koks ir taip mažos auditorijos žurnalas galėtų specializuotis, tačiau “Vėjo!3” neturi jokio savo veido. Skaitant jau antrąjį (o gal visgi trečiajį?) žurnalo numerį tampa aišku, kad tekstai rengiami tiesiog dėl tekstų. Grafomanija gal to nepavadinsi, greičiau jau žodžiai yra lyg per prievartą ištraukti iš autorių minčių. Žinoma, kuomet žurnalo autoriai dirba visuomenininiais pagrindais, tikėtis literatūrinio grožio naivu. Visgi straipsniai jame nėra nei konceptualūs, nei pragmatiški. Tarkim, straipsnis pradėtas apie gelbėjimą jūroje baigiamas “Grab bag” sudėtimi. Nejaugi “Grab bag” yra svarbiausias gelbėjimo jūroje elementas? O ką norėta pasakyti straipsniu-interviu su Gintare Sheidt? Ar tiesiog kad yra tokia Gintarė? Šio žurnalo skaitytojas ir taip žino, kad yra tokia labai stipri sportininkė, tai kokia teksto vertė buriuojančiam skaitytojui?

Žurnalas, kiek kitaip nei laikraštis, sienlaikraštis ar blogas pirmiausia vertinamas pagal turinio kokybę. Skirtingai nei pirmojo numerio, naujausiame akivaizdžiai nekokybiškos nuotraukos akių nebado. Visgi turinio menkavertiškumas stulbina. Jau minėtas “Vėjo!3” pagrindinis (tikriausiai jį reikėtų vadinti vedamuoju) straipsnis – interviu su Gintare Sheidt. Straipsnis išties vertingiausias visame žurnale, tačiau skaityti analogišką interviu “Stiliuje” buvo gerokai įdomiau. Žurnalas buriuotojams ir interviu norėtųsi buriuotojiško. Na, juk nesunku pasidomėti apie ką tas olimpinis buriavimas sukasi. Nejaugi sunku sugalvoti klausimą “Kaip pasirenki kurioje starto linijoje startuoti?”, arba “Kuri regata tau buvo sunkiausia/įsimintiniausia?”, paklausti, kaip ji jautėsi, kai aukso medalį Pekino olimpinėse žaidynese iškovojusi Anna paskutinį plaukimą ir regatą laimėjo tik sportinės sėkmės dėka, matyt, pranoktų bet kokius lūkesčius. Perskaitęs klausimą “Ką auginate darže?” (!!!) pradėjau ploti. Tiesiog ovacijos. Paskutiniuose “Yachting World” numeriuose publikuojami interviu su britų olimpinės buriavimo rinktinės nariais. Kreipiuosi į žurnalo “Vėjo!3” redkolegiją ar vienasmenę redakciją: jei dar nors kartą ketinate publikuoti interviu su buriuotojais atkeliaukite į svečius pavaišinsiu kava ir duosiu žurnalų pavartyt, klausimus nusirašyt.

Yra žurnale straipsniai, kurie lyg ir turtėtų būti praktiški savo turiniu, tačiau dar labiau nuvilia. Vertinu ir gerbiu Gvidą M. kaip inžinierių, konstruktorių. Ne vieną puodelį arbatos su pagardais ir be jų esame išgėrę diskutuodami apie jachtų konstrukciją ar kitas technines detales. Tačiau keli puslapiai teksto, kuriuos apibendrinti galima teigiant, kad “Naviguotis reikia”, na visomis tomis kvailystėm užsiiminėti: dėti taškus ir t.t. Kas galėjo pagalvot..

Straipsnis apie laivo paruošimą žiemai neatsilieka nuo bendro konteksto. Nesu tikras ar žiemos sezono metu jachtą laikyti su stiebu yra gerai ar blogai. Pučiant net ne tokiam ir stipriam vėjui, įlipus į jachtą stovinčią ant kranto su stiebu ji purtosi, vibruoja ir dreba. Nežinau kiek ši vibracija grėsminga ar žalinga, tačiau praleisti pusdienį nurenkant stiebą ir dar vieną pusdienį jį vėl surenkant manau verta. Arba tarkim kas nutinka virvės struktūroje, kai ten esanti drėgmė užšąla – nežinia, bet tikriausiai kažkas nutinka, nes apie tai paklausti virvių gamintojai teigia, jog norint užtikrinti virvių ilgaamžiškumą jas žiemai reikia išverti, pakeičiant laikinomis pigiomis virvutėmis. Praktinių patarimų kokybę geriausiai iliustruoja patarimas skelbiantis, kad norint apsaugoti sraigtą nuo ilgapirščių (jei šio neįmanoma nuimti) jį reikia apsukti skuduru. Jei netyčia sugestų jūsų automobilio užraktas, uždenkite jį su paklode arba pledu – tai apsaugos nuo ilgapirščių. Manau, kad toliau tęsti patarimų kritikos nebeverta.

Šios, gal kiek bekompromisės, kritikos skaitytojai tikriausiai mane pasmerks, teikdami, kad tai yra vienintelis buriavimo žurnalas ir jau vien tai yra didelė vertybė. Ponia Dalia iš Seimo taip pat yra nacionalinė vertybė. Leidinio vertybė – tai ne faktas, kad jis yra, o jo turinys. Jeigu šis žurnalo numeris ir kažko vertas, tai ši vertė yra lygi sunaudoto popieriaus vertei. Kadangi šis žurnalinis popierius nekaip dega, taigi ir ta vertė nekokia. Ir Gintarės (mano subjektyvia nuomone ji yra ne tik Lietuvos buriavimo bet ir nacionalinis pasididžiavimas) nuotraukos ant viršelio nenusipelnė.

Ar tikrai buriavimo ateitis miglota?

Naujajame, rašalu kvepiančiame žurnale Vėjo3 (apie kurį puikiai papostringavo arbušis), skaitėme, kad sportinio buriavimo ateitis miglota – sporto mokykloms trūksta finansavimo, stinga trenerių ir t.t. Tačiau gal galime pažvelgti į Lietuvos buriavimo ateitį iš kitos pusės?

Niekas nepaneigs, kad Gintarės Sheidt iškovotas medalis (tikėkimės nepaskutinis) Pekino olimpinėse žaidynėsė yra geriausias Lietuvos buriavimo mokyklos galimybių parodymas. Tokiais pasiekimais šiuo metu negali pasigirti nei kaimynai latviai, nei estai. Daugelio kitų šalių buriuotojai, turėdami daug didesnį finansavimą, nepasiekia tokių sportinių aukštumų. Nors palyginus kukli ir dažnai moraliai atgyvenusi, bet materialinė  ir ner labiau organizacinė bazė Lietuvoje yra ir jos nykimo, mažėjimo ar silpnėjimo tendencijų ižvelgti ne taip jau lengva.

Apsilankius Kauno buriavimo mokykloje nekyla abejonių dėl buriavimo mokyklos lygio. Puikiai sustyguota mokykla ugdo jaunus buriuotojus, kurie drąsiai kovoja Europos ir Pasaulio čempionatuose. Gerai administruojamoje mokykloje nestinga nei auklėtinių, nei trenerių. Reikia pastebėti, kad finansavimo stokos pėdsakų taip pat nematyti. Žinoma, finansavimo niekada nebūna per daug ir siekiant geresnių rezultatų nepakenktų  šiltuose kraštuose keletą kartų daugiau startuoti. Visgi, ar buriavimo ateitis yra neginčijamai susijusi su brangiomis olimpinėmis kampanijomis?

Šiuo metu atgimstančios klasės, tokios kaip  Finn‘ai ir Simidisiatkės, atkuria tuos buriavimo sporto laikus, kuriuos mena tik pageltę bukletai, kuriuose kitos dienos startų laukia miškai tvarkingai išrikiuotų stiebų. Miškais stiebų pasigirti negalime, tačiau „Rudens vėjo“ regatoje jau tenka varžybas vykdyti dviejose distancijose, nes visi varžybų dalyviai vienoje distancijoje tiesiog nebesutelpa. Ar visa tai signalizuoja apie miglotą buriavimo sporto ateitį?

Buriavimo sportui, kaip ir kitoms sporto šakoms, tenka susidurti su globalesnėmis problemomis. Štai Neringos mokykloje pradinės klasės pustuštės, taigi naivu tikėtis, kad atsiras eilė norinčių buriuoti Neringos sporto mokykloje. Šiuo metu dar ne tiek aktuali problema tikrai trukdys buriavimo sporto vystymuisi, ne tik Neringoje, bet ir visoje Lietuvoje.

Galbūt verta nustoti verkšlenti, kad nepakanka finansavimo, trenerių, dėmesio, entuziazmo ir velnias žino, ko dar – juk buriuotojai visame pasaulyje pasižymi bendruomeniškumu. Iniciatyva Klaipėdoje sukurti buriavimo mokyklą buvo palaikyta vietos buriuotojų. Mokyklai susidūrus su problemomis toje pačioje bendruomenėje buvo atrasta išeitis ir “Suominio” buriavimo mokykla, nors sunkiai, bet išgyveno ir kuria optimistinius planus ateičiai.

Net ir susidurdami finansiniais sunkumais Lietuvos buriavimo mokyklų vadovai, Buriuotojų sąjungos vadovai kovoja dėl Lietuvos buriavimo ateities. Žinia, ant nosies kabanti Londono olimpiada pareikalaus dar daugiau pastangų ieškant finansavimo ir koordinuojant sportininkų treniruotes. Galbūt dėl finansavimo stokos ir nepavyks iškovoti medalio viename ar kitame čempionate, tačiau Lietuvos buriavimo ateitis – tai ne medaliai, o optimistais ir laseriais buriuojantis jaunimas. Šio jauno veržlumo ir energingumo gali pavydėti daugelis buriavimo ateitimi abejojančių bambeklių.