Kur dingo Kovas?

Pavasaris prasideda kovo mėnesį, bet Kovas ne tik mėnuo, o ir buriuotojas, autorius, garbės teismo narys – Paulius Kovas, kuriam tikriausiai mielesnis pristatymas kapitonas Paulius Kovas.

Kapitonas yra ne tik pareigos ar diplomo tipas, kapitonas – tai lyderis ir autoritetas. Jeigu yra tekę susidurti su Steponu Kudzevičiumi, Ignu Miniotu, Valdemaru Vizbaru ar Viktoru Golubovskiu suprantate ką turiu galvoje.

Ir štai vakar Lietuvos Garbės ceremonijoje už iškritusio per bortą žmogaus gelbėjimą buvo apdovanotas Linas (Linkus) Ivanauskas. Jeigu nežinote, tai Linkus kiečiausias buriuotojas Lietuvoje ir normalu, kad jis ėmėsi iniciatyvos ir organizavo iškritusio buriuotojo gelbėjimą. Bet, kur dingo kapitonas? Kodėl ceremonijos metu kalbėjo Artūras Dargis, o ne kapitonas?

Tikriausiai ponas Kovas kur nors keliavo ir greičiausiai buriavo ir tiesiog negalėjo dalyvauti ceremonijoje. Ir iš tikro, jeigu tikėti pono Kovo Facebook šiuo metu jis Ispanijoje. Visgi žiūrim ceremoniją dar kartą. Jachtos kapitonas nei karto nėra paminėtas viso siužeto metu. Natūraliai peršasi kelios versijos, kur dingo ponas Kovas:

  • Kadangi ponas Kovas kadaise buvo LNK vadovas, TV3 redaktoriai jį iš redagavo ir ištrynė
  • Ponas Kovas yra kuklus ir vengia viešumos. Šitas variantas mažai tikėtinas, bet ką gali žinoti, žmonės keičiasi
  • Ponas Kovas padarė kažką tokio, dėl ko jo vardo negali ištarti nei vienas įgulos narys.

Ką jūs manote? Gal kas girdėjote kokių gandų?

Volvo ocean race – pabaiga ar nauja pradžia?

Žinau, kad bus su mumis nesutinkančių, bet buriavimo pasaulyje vykstantys pasikeitimai aptingusiems Vėjopamušalių rašeivoms kuo toliau, tuo labiau patinka. Savam kaime turime 3 (!) olimpiečius, Amerikos taurė pasidarė iš tikro greita, o VOR kėsinasi tapti viena iš regatų, kurios didžioji dalis sėkmės priklauso nuo buriuotojų meistriškumo jūroje, o ne krante. Sakykite ką norite, bet žvelgiant į šiuos pokyčius tikrai nėra kuo skųstis.

Taigi, šios dienos (o gal įvertinus tekstų dažnumą, šio pusmečio) tekstas apie Volvo Ocean Race. Įpusėjus jau pasibaigusiai VOR regatai draugų rate teigėme, kad klasės taisyklė neišvengiamai turės keistis ir pasirodo – buvome teisūs. Varžybos, kuriose absoliučiai visos jachtos patyrė esminių gedimų (pvz. sulaužė stiebą, arba neteko dugno gabalo), iš principo negali būti įdomios, juk vandenynas nugalėjo buriuotojus, o ne buriuotojai vandenyną. Praėjęs VOR buvo panašesnis į rusišką ruletę, nei į buriavimo sporto varžybas, todėl buvo akivaizdu, kad kažkas turės keistis.
Continue reading Volvo ocean race – pabaiga ar nauja pradžia?

Kokie vėjai mūsų laukia 2012?

Sakoma, kad pasaulio pabaiga jau greit – šių metų gruodį, taigi galime būti ramūs, ją sutiksime ramiai užmigdę jachtas žiemai. O šiaip kaip kaip ir anksčiau, ir šiais metais liaupsinsme ir keiksime naujas iniciatyvas. Džiaugsimės iš naujo atrastais buriavimo sporto perlais ir liūdėsime dėl niekaip neužgyjančių žaizdų. Bet rėmėjais, matyt, nei sportininkai, nei regatų organizatoriai džiaugtis negalės. Olimpiniais metais tai tikrai ne pati geriausia naujiena, bet viskas turi savų privalumų ir trūkumų.

Daugelyje ekonomikos vadovėlių kartojama apie paklausos ir pasiūlos dėsnius. Žinia, paklausa be pasiūlos jau kažkas, bet va pasiūla be paklausos, tai jau nieko gero. Todėl niekada dorai neįsibėgėjusi “Lietuvos klubinių regatų Taurė” (LKRT) labai tikėtina – nuskęs. Jau rašėme, apie LKRT problemas, bet tašką šioje istorijoje padės, ne jos, bet iniciatyvos ir entuziazmo pabaiga. Tie, kurie turėjo jėgų stengtis įpūsti oro į šio reiškinio plaučius, užsiėmė kitais darbais, o tie, kurie šiuo reiškiniu nuo pat pradžių iki galo nepatikėjo (suprask mes) arba tiesiog tingėjo, ką nors daryti (jei ką – irgi tinka mums), tikėtina neužsiims šio reiškinio reanimavimu.

foto: www.piranija.eu

Visgi žlungant vienai iniciatyvai pernai gimė kita. Kiekvieną trečiadienio vakarą Klaipėdos uostininkus iš proto varo būrelis jachtų, kurių įgulos vėliau bare aptarinėja PAPA’us. Akivaizdu, kad ši tikrai “iš apačios” gimusi iniciatyva tik suaktyvės, o dalyvių gausės. Nuojauta kužda, kad PAPA’ų sulauksime ir Kaune ir gal Trakuose. Idėja juk velniškai gera!

Nenustebsime, jei po kategoriškos kritikos naujai susiformavęs “triumviratas” pasistengs naujo žurnalo Vėjo!3 numerio mums neparduoti. Na, tikrai nesame tokie reikšmingi, kad leidėjai suktų galvą dėl mūsų paistalų, bet panašu, kad vienokio ar kitokio žurnalo numerio (tikėtina, kad net ne vieno) sulauksime. Iš šio leidinio nesitikime nieko, nei gero nei blogo. Žmogiškųjų ir ne tik išteklių stokojantis žurnalas neturėtų nustebinti tekstų grožiu. Ieškosime jėgų nekritikuoti šio žurnalo.

Dėl pinigų stokos Kuršių marių regata vėl išvengs scenų ir alaus palapinių. Juk visi su malonumu prisimename laikus, kai Marytė vos girdimu balsu skelbdavo rezultatus. Be mikrofonų, scenų, nemokamo alaus ir visų kitų šventės atributų. Gal net sugrįš buriuotojų įvaizdžiui nieko gero neduoduodantis, bet savotiškai jaukus mąsinis gulinėjimas prie “baobabo”. Tikimės, kad komiškas Neringos meras inicijuos VC konteinerio pastatymą KMR metu. Detalizuoti šios problemos turbūt neverta.

Visiems besidomintiems buriavimu dėmesį atkreipti reikės ne tik į Kuršių marių regatą, bet ir RS-280 taurę. Praėjusiais metais iš palyginti arti stebėjome vieną RS-280 taurės etapą. Niekur kitur Lietuvoje neteko matyti tokios aršios kovos verdančios nuo starto iki finišo. Klubinių Kuršių marių regatų dalyviams galima tik kukliai patylėti, nes jei bet kuri RS-280 komanda rimtai startuotų bet kurioje Klubinėje regatoje, klausimų už ką statyti mums tikrai nekiltų.

Taip pat būtina atkreipti dėmesį į “Jigy-Jigy” komandą bei olimpinį buriavimą iš naujo atrandantį Taurą Rymonį. Tai stiprūs sportininkai, kurie gali visus nustebinti savo pasiekimais.

Žinia 2012 – olimpiniai metai. Ir Londone išvysime net 2 buriuotojus. Trečio sportininko pasirodymas atrankinėse varžybose nepavyko. Iš Gintarės tikimės tiek daug, kiek galima tikėtis iš Olimpinio medalio vėl siekiančios sportininkės. Šiuo metu Gintarei nepavyksta iškovoti medalių. Sunku suderinti namų ūkį su sportu. Kaip bebūtų Gintarė yra aukščiausio lygio buriuotoja. Savo meistriškumą ji jau ne kartą įrodė. Neabejojame, kad Londone Gintarė kausis “medal race”. Antrasis mūsų olimpietis tai burlentininkas Juozas Bernotas. Prispažinsime, kad nelabai jau ir nusimanome tose burlentėse. Visgi peržvelgus varžybų rezultatus ir įvertinus kitas aplinkybes manome, kad jo pasirodymas turėtų apsiriboti paskutiniu trečdaliu. Sportininkas dar jaunas, o Rio juk ne taip ir toli.

Jau balandį metę visus darbus stebėsime Amerikos Taurės (America’s Cup) Pasaulio turą, kuris pasipildys dar dviem labai stipriomis komandomis. O ir didžioji Amerikos taurė nenumaldomai artėja. Kalbama, kad britai startuos vadovaudami Ben Ainslei. Tie patys Britai pyksta dėl šio sportininko blaškymosi tarp olimpinio ir kitokio buriavimo. Ar nepasikeis olimpinės rinktinės sudėtis? Juk beveik pusė geriausių pasaulio Finn’istų britai. Tikrai bus smalsu stabėti intrigas stipriausioje pasaulio rinktinėje.

Tokie štai aktyvūs metai mums prieš akis. Ne kasmet juk sutampa didžiausi buriavimo renginiai: Olimpiada, Amerikos taurė, Volvo Ocean Race (ji samoningai nepaminėta, nes jei ir toliau jachtos byrės, tai regatos finišo galime ir nesulaukti). O pabaigai norime pasiūlyti visiems buriavimo mylėtojams liepos 29 – rugpjūčio 11 dienomis aplankyti artimuosius Londone.

Amerikos Taurės evoliucija: nuo sunkiasvorių traktorių iki dinamiškų bolidų

Esame ne kartą atvirai kritikavę Amerikos Taurę geriau žinomą kaip America’s Cup ir pakrikštijome ją traktorių lenktynėmis. Visgi po skandalingo 33 -ios Amerikos Taurės teismų maratono transformuotas varžymosi formatas, neišvengiamai pakeitė seniausią bei prestižiškiausią regatą.

34 Amerikos Taurė suskaidyta į tris pagrindines varžybas: the America’s Cup World Series; the Louis Vuitton Cup, the America’s Cup World Series ir the America’s Cup Finals. Finaliname etape buriuotojai susikaus sparnuotais 72 pėdų ilgio katamaranais. Komandos jau skundžiasi, kad šių katamaranų projektavimas ir statyba bus labai brangūs, neapsieinama ir be tradicinių apsisvaidymu kaltinimais bei viešo nepasitenkinimo organizatorių sprendimais. Visgi visi šie triukšmai ir purvai nublanksta prieš įžangines “America’s Cup World Series” (ACWS) varžybas.

Apšilimui prieš tikrąją Amerikos Taurę surengtos ACWS iliustruoja, kaip traktorių lenktynės visgi gali būti paverstos į Formulės 1  varžybas ant vandens. Visų pirma, katamaranai yra tikrai greiti, tiksliau – labai labai greiti. Beveik visada buriuojama dviženkliais greičiais, o 30 mazgų greitis nėra neįmanomas. Kai buriuojant su mūsų senuku tornado GPS fiksuodavo 15 mazgų greitį adrenalino būdavo su kaupu, o čia tokiu greičiu buriuojama nuolat.

Senojoje Amerikos Taurėje vairininkai, taktikai ir kiti protinguoliai atrodė kaip šapeliai prieš “malikus” (grinder). Tokių spintų ACWS nebeliko, tačiau nei vieno iš įgulos narių pulsas plaukimo metu nenukrenta žemiau 120 dūžių per minutę (ramybės būklėje normalus žmogaus pulsas 60-90 dūžių per minutę). Kadangi 24 tonos nebekabo kažkur giliai po jachtos dugnu buriuotojams tenka prisiminti laikus, kai šie buriavo švertbotais (didžioji dauguma profesionalių buriuotojų savo karjerą pradėjo būtent ten) ir pakibus ant krendiržių krenuoti. Žinoma, nuolatinis burių derinimas ir žaibiški manevrai niekur nedingo, todėl buriuotojai nuolat dirba reguliuodami bures. Atletiškumo šiam sportui tikrai netrūksta.

ACWS  regatų video medžiaga tikrai verta atskiro įrašo. Plaukimus galime stebėti gyvai, galime pasirinkti ar stebėti varžybas su komentatoriais ir nuolat besikeičiančiais rakursais, arba galime stebėti necenzūruotą veiksmą tiesiogiai iš katamaranų, kur ne tik matome, bet ir girdime viską ką tarpusavyje diskutuoja buriuotojai. Pasirodo, jie ne tik kartais keikiasi, bet dar ir pajuokaut spėja. Amerikos Taurės organizatoriai labai didžiuojasi jų sukurta “live line” grafikos sistema, kurios pagalba labai tiksliai ant tiesioginio vaizdo srauto užmontuojamos vedlinės į ženklus ir kiti varžybų distancijos elementai.

Šių katamaranų žiuri su įprastais guminiais kateriais nebepavytų, todėl dalis teisėjų plaukioja su vandens motociklais, o kita dalis stebi varžybas kompiuterio ekrane. Protestas po varžybų neįmanomas, nes žiuri už bet kokius taisyklių pažeidimus nuobaudas skiria nedelsiant. Kita inovacija –  judantys ženklai. Regatos vyriausias teisėjas turi teisę regatos metu judinti ženklus, distancija gali būti sutrumpinta arba pailginta, taip pat ženklai gali būti koreguojami pagal vėjo pasisukimus. Daroma viskas, kad būtų išvengta nuobodaus nesibaigiančio distancijos koregavimo ir starto laukimo.

Apie sparnus ir kitas šių monstrų detales galima diskutuoti valandų valandas. Mūsų nuomone geriausiai šių katamaranų “formuliškumą” iliustruoja šalmai. Amerikos Taurė išties tapo ekstremaliu sportu. Visos komandos bent kartą neišvengė virtimo, o kritimas nuo antvėjinės plūdės, kuri katamaranui apvirtus iškyla į 7 metrų aukštį, nėra pats saugiausias procesas,  ypač kai įgulą ir vandenį skiria kietas sparnas. Šonkauliai jau yra lūžę, tikėkimės didesnių traumų bus išvengta.

Džiaugiamės visomis inovacijomis ir sakome riebų TAIP naujai gimusiai Amerikos Taurei.

Žurnalas “Vėjo!3”: kokia nuotrauka jam tiktų ant viršelio?

Prisipažinsiu, kad pirkdamas naujausią lietuviško buriavimo žurnalo “Vėjo!3” numerį žadėjau sau, jog susilaikysiu nuo viešos kritikos. Nesinori vien tik bambėti keikiant visus tuos, kurie kažką daro, veikia ar kuria. Dėl tos pačios priežasties patylėjome ir po “Vėjo!3” debiutinio numerio pristatymo. Visgi šį “blogą” tikriausiai aplanko tiek mažai skaitytojų, kad jei ir būsime užmėtyti akmenimis – kaip nors pavyks išgyventi.

Kiekvienas man žinomas buriavimo žurnalas turi savo veidą ar išskirtinumą. “Yachting World” tekstuose kalbama apie jachtas ir renginius, kurie lyg moterys televizoriaus ekrane – patrauklios, bet nepasiekiamos (beje kadaise “Verslo klasėje” spausdinti straipsniai atitiko būtent tokį formatą). “Yachting Monthly” – pragmatiškas ir ūkiškas, “Yachts and Yachting” orientuotas į regatas ir vienas iš nedaugelio žurnalų išsamiai aprašančių švertbotus. Sąrašą galima būtų tęsti, tik klausimas ar verta? Akivaizdu, kad Lietuvoje auditorija yra per maža, kad bet koks ir taip mažos auditorijos žurnalas galėtų specializuotis, tačiau “Vėjo!3” neturi jokio savo veido. Skaitant jau antrąjį (o gal visgi trečiajį?) žurnalo numerį tampa aišku, kad tekstai rengiami tiesiog dėl tekstų. Grafomanija gal to nepavadinsi, greičiau jau žodžiai yra lyg per prievartą ištraukti iš autorių minčių. Žinoma, kuomet žurnalo autoriai dirba visuomenininiais pagrindais, tikėtis literatūrinio grožio naivu. Visgi straipsniai jame nėra nei konceptualūs, nei pragmatiški. Tarkim, straipsnis pradėtas apie gelbėjimą jūroje baigiamas “Grab bag” sudėtimi. Nejaugi “Grab bag” yra svarbiausias gelbėjimo jūroje elementas? O ką norėta pasakyti straipsniu-interviu su Gintare Sheidt? Ar tiesiog kad yra tokia Gintarė? Šio žurnalo skaitytojas ir taip žino, kad yra tokia labai stipri sportininkė, tai kokia teksto vertė buriuojančiam skaitytojui?

Žurnalas, kiek kitaip nei laikraštis, sienlaikraštis ar blogas pirmiausia vertinamas pagal turinio kokybę. Skirtingai nei pirmojo numerio, naujausiame akivaizdžiai nekokybiškos nuotraukos akių nebado. Visgi turinio menkavertiškumas stulbina. Jau minėtas “Vėjo!3” pagrindinis (tikriausiai jį reikėtų vadinti vedamuoju) straipsnis – interviu su Gintare Sheidt. Straipsnis išties vertingiausias visame žurnale, tačiau skaityti analogišką interviu “Stiliuje” buvo gerokai įdomiau. Žurnalas buriuotojams ir interviu norėtųsi buriuotojiško. Na, juk nesunku pasidomėti apie ką tas olimpinis buriavimas sukasi. Nejaugi sunku sugalvoti klausimą “Kaip pasirenki kurioje starto linijoje startuoti?”, arba “Kuri regata tau buvo sunkiausia/įsimintiniausia?”, paklausti, kaip ji jautėsi, kai aukso medalį Pekino olimpinėse žaidynese iškovojusi Anna paskutinį plaukimą ir regatą laimėjo tik sportinės sėkmės dėka, matyt, pranoktų bet kokius lūkesčius. Perskaitęs klausimą “Ką auginate darže?” (!!!) pradėjau ploti. Tiesiog ovacijos. Paskutiniuose “Yachting World” numeriuose publikuojami interviu su britų olimpinės buriavimo rinktinės nariais. Kreipiuosi į žurnalo “Vėjo!3” redkolegiją ar vienasmenę redakciją: jei dar nors kartą ketinate publikuoti interviu su buriuotojais atkeliaukite į svečius pavaišinsiu kava ir duosiu žurnalų pavartyt, klausimus nusirašyt.

Yra žurnale straipsniai, kurie lyg ir turtėtų būti praktiški savo turiniu, tačiau dar labiau nuvilia. Vertinu ir gerbiu Gvidą M. kaip inžinierių, konstruktorių. Ne vieną puodelį arbatos su pagardais ir be jų esame išgėrę diskutuodami apie jachtų konstrukciją ar kitas technines detales. Tačiau keli puslapiai teksto, kuriuos apibendrinti galima teigiant, kad “Naviguotis reikia”, na visomis tomis kvailystėm užsiiminėti: dėti taškus ir t.t. Kas galėjo pagalvot..

Straipsnis apie laivo paruošimą žiemai neatsilieka nuo bendro konteksto. Nesu tikras ar žiemos sezono metu jachtą laikyti su stiebu yra gerai ar blogai. Pučiant net ne tokiam ir stipriam vėjui, įlipus į jachtą stovinčią ant kranto su stiebu ji purtosi, vibruoja ir dreba. Nežinau kiek ši vibracija grėsminga ar žalinga, tačiau praleisti pusdienį nurenkant stiebą ir dar vieną pusdienį jį vėl surenkant manau verta. Arba tarkim kas nutinka virvės struktūroje, kai ten esanti drėgmė užšąla – nežinia, bet tikriausiai kažkas nutinka, nes apie tai paklausti virvių gamintojai teigia, jog norint užtikrinti virvių ilgaamžiškumą jas žiemai reikia išverti, pakeičiant laikinomis pigiomis virvutėmis. Praktinių patarimų kokybę geriausiai iliustruoja patarimas skelbiantis, kad norint apsaugoti sraigtą nuo ilgapirščių (jei šio neįmanoma nuimti) jį reikia apsukti skuduru. Jei netyčia sugestų jūsų automobilio užraktas, uždenkite jį su paklode arba pledu – tai apsaugos nuo ilgapirščių. Manau, kad toliau tęsti patarimų kritikos nebeverta.

Šios, gal kiek bekompromisės, kritikos skaitytojai tikriausiai mane pasmerks, teikdami, kad tai yra vienintelis buriavimo žurnalas ir jau vien tai yra didelė vertybė. Ponia Dalia iš Seimo taip pat yra nacionalinė vertybė. Leidinio vertybė – tai ne faktas, kad jis yra, o jo turinys. Jeigu šis žurnalo numeris ir kažko vertas, tai ši vertė yra lygi sunaudoto popieriaus vertei. Kadangi šis žurnalinis popierius nekaip dega, taigi ir ta vertė nekokia. Ir Gintarės (mano subjektyvia nuomone ji yra ne tik Lietuvos buriavimo bet ir nacionalinis pasididžiavimas) nuotraukos ant viršelio nenusipelnė.

Ar tikrai buriavimo ateitis miglota?

Naujajame, rašalu kvepiančiame žurnale Vėjo3 (apie kurį puikiai papostringavo arbušis), skaitėme, kad sportinio buriavimo ateitis miglota – sporto mokykloms trūksta finansavimo, stinga trenerių ir t.t. Tačiau gal galime pažvelgti į Lietuvos buriavimo ateitį iš kitos pusės?

Niekas nepaneigs, kad Gintarės Sheidt iškovotas medalis (tikėkimės nepaskutinis) Pekino olimpinėse žaidynėsė yra geriausias Lietuvos buriavimo mokyklos galimybių parodymas. Tokiais pasiekimais šiuo metu negali pasigirti nei kaimynai latviai, nei estai. Daugelio kitų šalių buriuotojai, turėdami daug didesnį finansavimą, nepasiekia tokių sportinių aukštumų. Nors palyginus kukli ir dažnai moraliai atgyvenusi, bet materialinė  ir ner labiau organizacinė bazė Lietuvoje yra ir jos nykimo, mažėjimo ar silpnėjimo tendencijų ižvelgti ne taip jau lengva.

Apsilankius Kauno buriavimo mokykloje nekyla abejonių dėl buriavimo mokyklos lygio. Puikiai sustyguota mokykla ugdo jaunus buriuotojus, kurie drąsiai kovoja Europos ir Pasaulio čempionatuose. Gerai administruojamoje mokykloje nestinga nei auklėtinių, nei trenerių. Reikia pastebėti, kad finansavimo stokos pėdsakų taip pat nematyti. Žinoma, finansavimo niekada nebūna per daug ir siekiant geresnių rezultatų nepakenktų  šiltuose kraštuose keletą kartų daugiau startuoti. Visgi, ar buriavimo ateitis yra neginčijamai susijusi su brangiomis olimpinėmis kampanijomis?

Šiuo metu atgimstančios klasės, tokios kaip  Finn‘ai ir Simidisiatkės, atkuria tuos buriavimo sporto laikus, kuriuos mena tik pageltę bukletai, kuriuose kitos dienos startų laukia miškai tvarkingai išrikiuotų stiebų. Miškais stiebų pasigirti negalime, tačiau „Rudens vėjo“ regatoje jau tenka varžybas vykdyti dviejose distancijose, nes visi varžybų dalyviai vienoje distancijoje tiesiog nebesutelpa. Ar visa tai signalizuoja apie miglotą buriavimo sporto ateitį?

Buriavimo sportui, kaip ir kitoms sporto šakoms, tenka susidurti su globalesnėmis problemomis. Štai Neringos mokykloje pradinės klasės pustuštės, taigi naivu tikėtis, kad atsiras eilė norinčių buriuoti Neringos sporto mokykloje. Šiuo metu dar ne tiek aktuali problema tikrai trukdys buriavimo sporto vystymuisi, ne tik Neringoje, bet ir visoje Lietuvoje.

Galbūt verta nustoti verkšlenti, kad nepakanka finansavimo, trenerių, dėmesio, entuziazmo ir velnias žino, ko dar – juk buriuotojai visame pasaulyje pasižymi bendruomeniškumu. Iniciatyva Klaipėdoje sukurti buriavimo mokyklą buvo palaikyta vietos buriuotojų. Mokyklai susidūrus su problemomis toje pačioje bendruomenėje buvo atrasta išeitis ir “Suominio” buriavimo mokykla, nors sunkiai, bet išgyveno ir kuria optimistinius planus ateičiai.

Net ir susidurdami finansiniais sunkumais Lietuvos buriavimo mokyklų vadovai, Buriuotojų sąjungos vadovai kovoja dėl Lietuvos buriavimo ateities. Žinia, ant nosies kabanti Londono olimpiada pareikalaus dar daugiau pastangų ieškant finansavimo ir koordinuojant sportininkų treniruotes. Galbūt dėl finansavimo stokos ir nepavyks iškovoti medalio viename ar kitame čempionate, tačiau Lietuvos buriavimo ateitis – tai ne medaliai, o optimistais ir laseriais buriuojantis jaunimas. Šio jauno veržlumo ir energingumo gali pavydėti daugelis buriavimo ateitimi abejojančių bambeklių.

LIETUVOS KLUBINIŲ REGATŲ TAURĖ: traukia ar netraukia?

Jau antrus metus rengiama “Lietuvos klubinių regatų taurė” (LKRT). Neslėpsime, kad šiame reiškinyje tenka dalyvauti ir mums: tiek kaip dalyviams , tiek ir kaip regatos organizatoriams. Daugelį dalykų teko ne kartą aptarti su LKRT iniciatoriais. Bet pabandykime dar kartą padiskutuoti koks yra šio ambicingo projekto startas ir ką galime padaryti, kad jis taptų gyvybingas.

Na, pats LKRT pavadinimas tikrai nedaug ką sako. Ši Taurė vyksta tik viename Lietuvos regionų, kuriame reziduojantys buriuotojai lyg ir nėra patys-pačiausi, o ir Taurės sąvoka ne visai aiški. Žinoma, pati Taurė kaip tokia egzistuoja (o tai jau nemažai, ar ne?). Prisiminus pirmuosius šio reiškinio gyvavimo epizodus, galime teigti, kad pavadinimas buvo sukonstruotas toks, jog būtų pakankamai solidus ir nesukeltų nereikalingų diskusijų.

Bet pažvelkime ir į kitą šio reiškinio pusę – De Facto jis kaip Regata neegzistuoja. LKRT neturi nei savo starto, nei finišo. Tai lyg lietuviška Grand Prix regatų versija, kuri apjungia nedideles (ir didesnes) klubines regatas į bendrą įskaitą. Keista, bet ši regata neegzistuoja ir De Jure – neįmanoma protestuoti prieš LKRT įskaitos rezultatus, nes jos nuostatai taip ir neišsiveržė iš regatų organizatorių elektroninio pašto dėžučių. Kita vertus, ir pats LKRT rengėjas neaiškus. Kai kurių LKRT sudarančių atskirų regatų nuostatuose LKRT net neminima. Tai šie etapai priklauso Lietuvos klubinių regatų taurei, ar ne?

Taip pat neaišku, kas turi teisę naudoti šios LKRT vardą. Praėjusiais metais, kartu su LKRT rengėme foto konkursą “2009 burės”. Šiemet LKRT aktyvistai priminė apie foto konkurso rengimą, tačiau konkurso vizijos išsiskyrė ir Vėjopamušalai perleido jo rengimo estafetę aktyvesniems tinklapiams. Visgi stebina tai, kad oficialiai paskelbta nuotraukų vertinimo komisija nebuvo derinta su kai kurių LKRT regatų organizatoriais (praėjusiais metais nuotraukas vertino visų regatų organizatoriai arba jų deleguoti asmenys), taip pat nebuvo derintos ir konkurso sąlygos. Jokių pretenzijų Fotokonkurso organizatoriams neturime, tiesiog tai atspindi kaip iki galo neapibrėžtas ir kartais prieštaringas LKRT vardo naudojimas.

Visiems LKRT dalyviams, organizatoriams ir stebėtojams pasidarytų daug aiškiau, jei ji turėtų tiksliai nustatytas gaires. Visų pirma – LKRT turi būti vykdoma pagal visiems prieinamus ir LKRT organizatorių patvirtintus rengimo Nuostatus, kuriuose būtų nurodomi:

  • Dokumentai kuriais vadovaujasi LKRT organizatoriai, ir LKRT sudarančių regatų organizatoriai;
  • Jachtų – dalyvių priėmimas ir pašalinimas iš LKRT įskaitos;
  • Rezultatų skaičiavimo metodai tiek LKRT, tiek ir atskirų regatų metu. Nesiliausime kartoti, kad “Laisvojoje” grupėje naudojama Stabinio išlyginamoji formulė neturi nieko bendro su realybe. Sportinės grupės rezultatų skaičiavimo metodai irgi dažnai diskutuotini;
  • Protestų nagrinėjimo tvarka tiek LKRT, tiek ir atskirų regatų metu. Buriavimo varžybų taisyklėse patvirtinta nuostata, kad taisyklių laikymasis yra varžybų dalyvių interesas (tik išskirtiniais atvejais teisėjas gali nubausti dalyvį už tai, kad šis nedavė kelio, jei prieš šį dalyvį nėra paduotas protestas). Kai kurių regatų organizatorių sprendimas nustatyti tokį protesto mokestį, “kad niekas neprotestuotų” atriboja regatų dalyvius nuo galimybės varžytis pagal buriavimo varžybų taisyklių nustatytus principus.

Pirminė LKRT idėja buvo sukurti bendrą įskaitą, nesikišant į atskirų regatų autonomiškumą. Visgi įsivaizduokime situaciją, kai dėl absurdiško protesto mokesčio vienoje iš regatų neįmanoma paduoti protesto ir regatoje nesąžiningai laimi kažkuri jachta. Vadovaujantis dabartine, liberalia LKRT rengimo sistema šios jachtos rezultatas bus įskaitytas. Apie rezultatų skaičiavimo skirtumus net pavyzdžių pateikinėti nereikia. O juk regatų procedūrų suvienodinimas praktiškai nesukurtų jokių papildomų išlaidų.

Galų gale kam ir kiek įdomi LKRT įskaita? Mums ji įdomi tiek, kiek ji parodo kas kiečiausias, tarp sportininkų ir kas kiečiausias tarp mėgėjų. Nepaisant to, kad sportinėje grupėje 2010 metais geriausia “Baraka”, jei ateinantį sezoną kurioje nors regatoje startuotų ir “Jigy Jigy” statytume už juos. O štai mėgėjų tarpe, laisvojoje grupėje apskritai statyti už ką nors beprasmiška, nes rezultatai dažnai primena horoskopus. Iškalbingas faktas ir tai, kad LKRT rezultatai buvo paskelbti praėjus daugiau nei 10 dienų po paskutinės LKRT regatos. Jei ji būtų tikrai svarbi ar nebūtų dalyviai paskutinio etapo metu būtų reikalavę LKRT rezultatų?

Apskritai LKRT – tai medžiaga iš kurios galima būtų pasiūti labai gerą burę. Tik štai praėjusiais metais pasiuvome kažkokią keistą beformę burę, kuri mūsų supratimu “netraukia”. 2011 m. Lietuvos jūrinių jachtų čempionatas jau vyks keliais etapais, o tapti Lietuvos jūrinių jachtų čempionato nugalėtoju juk skambesnis titulas, nei LKRT nugalėtoju? Ar užteks vietos šioms dviems įskaitoms kol kas sunku pasakyti.

inių regatų taurė” (LKRT).  Neslėpsime, kad šiame reiškinyje tenka dalyvauti ir mums: tiek kaip dalyviams , tiek ir kaip regatos organizatoriams. Daugelį dalykų teko ne kartą aptarti su LKRT iniciatoriais. Bet pabandykime dar kartą padikutuoti koks yra šio ambicingo projekto startas ir ką galime padaryti, kad jis taptų gyvybingas.

Na, pats LKRT pavadinimas tikrai nedaug ką sako.  Ši Taurė vyksta tik viename Lietuvos regionų, kuriame reziduojantys buriuotojai lyg ir nėra patys-pačiausi, o ir Taurės sąvoka ne visai aiški. Žinoma, pati Taurė kaip tokia egzistuoja (o tai jau nemažai, ar ne?).  Prisiminus pirmuosius šio reiškinio gyvavimo epizodus, galime teigti, kad pavadinimas buvo sukonstruotas toks, jog būtų pakankamai solidus ir nesukeltų nereikalingų diskusijų.

Bet pažvelkime ir į kitą šio reiškinio pusę – De Facto jis kaip Regata neegzistuoja. LKRT neturi nei savo starto, nei finišo. Tai lyg lietuviška Grand Prix regatų versija, kuri apjungia nedideles (ir didesnes) klubines regatas į bendrą įskaitą. Keista, bet ši regata neegzistuoja ir De Jure – neįmanoma protestuoti prieš LKRT įskaitos rezultatus, nes jos nuostatai taip ir neišsiveržė iš regatų organizatorių elektroninio pašto dėžučių. Kita vertus, ir pats LKRT rengėjas neaiškus. Kai kurių LKRT sudarančių atskirų regatų nuostatuose LKRT net neminima. Tai šie etapai priklauso Lietuvos klubinių regatų taurei, ar ne?

Taip pat neaišku, kas turi teisę naudoti šios LKRT vardą. Praėjusiais metais, kartu su LKRT rengėme foto konkursą “2009 burės”. Šiemet LKRT aktyvistai priminė apie foto konkurso rengimą, tačiau konkurso vizijos išsiskyrė ir Vėjopamušalai perleido jo rengimo estafetę aktyvesniems tinklapiams. Visgi stebina tai, kad oficialiai paskelbta nuotraukų vertinimo komisija nebuvo derinta su kai LKRT regatų organizatoriais (praėjusiais metais nuotraukas vertino visų regatų organizatoriai arba jų deleguoti asmenys), taip pat nebuvo derintos ir konkurso sąlygos. Jokių pretenzijų Fotokonkurso organizatoriams neturime, tiesiog tai atspindi kaip iki galo neapibrėžtas ir kartais prieštaringas LKRT vardo naudojimas.

Visiems LKRT dalyviams, organizatoriams ir stebėtojams pasidarytų daug aiškiau, jei ji turėtų aiškiai nustatytas gaires. Visų pirma – LKRT turi būti vykdoma pagal visiems prieinamus ir LKRT organizatorių patvirtintus rengimo Nuostatus, kuriuose būtų nurodomi:

Dokumentai kuriais vadovaujasi LKRT organizatoriai, ir LKRT sudarančių regatų organizatoriai;

    • – Jachtų – dalyvių priėmimas ir pašalinimas iš LKRT įskaitos;
    • Rezultatų skaičiavimo metodai tiek LKRT, tiek ir atskirų regatų metu. Nesiliausime kartoti, kad “Laisvojoje” grupėje naudojama Stabinio išlyginamoji formulė neturi nieko bendro su realybe. Sportinės grupės rezultatų skaičiavimo metodai irgi dažnai diskutuotini;
    • Protestų nagrinėjimo tvarka tiek LKRT, tiek ir atskirų regatų metu. Buriavimo varžybų taisyklėse patvirtinta nuostata, kad taisyklių laikymasis yra varžybų dalyvių interesas (tik išskirtiniais atvejais teisėjas gali nubausti dalyvį už tai, kad šis nedavė kelio, jei prieš šį dalyvį nėra paduotas protestas). Kai kurių regatų organizatorių sprendimas nustatyti tokį protesto mokestį, “kad niekas neprotestuotų” atriboja regatų dalyvius nuo galimybės varžytis pagal buriavimo varžybų taisyklių nustatytus principus.

Pirminė LKRT idėja buvo sukurti bendrą įskaitą, nesikišant į atskirų regatų autonomiškumą. Visgi įsivaizduokime situaciją, kai dėl absurdiško protesto mokesčio vienoje iš regatų neįmanoma paduoti protesto ir regatoje nesąžiningai laimi kažkuri jachta. Vadovaujantis dabartine, liberalia LKRT rengimo sistema šios jachtos rezultatas bus įskaitytas. Apie rezultatų skaičiavimo skirtumus net pavyzdžių pateikinėti nereikia. O juk regatų procedūrų suvienodinimas praktiškai nesukurtų jokių papildomų išlaidų.

Galų gale kam ir kiek įdomi LKRT įskaita? Mums ji įdomi tiek, kiek ji parodo kas kiečiausias, tarp sportininkų ir kas kiečiausias tarp mėgėjų. Nepaisant to, kad sportinėje grupėje 2010 metais geriausia “Baraka”, jei ateinantį sezoną kurioje nors regatoje startuotų ir “Jigy Jigy”  statytume už juos. O štai mėgėjų tarpe, laisvojoje grupėje  apskritai statyti už ką nors beprasmiška, nes rezultatai dažnai primena horoskopus. Iškalbingas faktas ir tai, kad LKRT rezultatai buvo paskelbti praėjus daugiau nei 10 dienų po paskutinės LKRT regatos. Jei ji būtų tikrai svarbi ar nebūtų dalyviai paskutinio etapo metu būtų reikalavę LKRT rezultatų?

Apskritai LKRT – tai medžiaga iš kurios galima būtų pasiūti labai gerą burę. Tik štai praėjusiais metais pasiuvome kažkokią keistą beformę burę, kuri mūsų supratimu “netraukia”. 2011 m. Lietuvos jūrinių jachtų čempionatas jau vyks keliais etapais, o tapti Lietuvos jūrinių jachtų čempionato nugalėtoju juk skambesnis titulas, nei LKRT nugalėtoju? Ar užteks vietos šioms dviems įskaitoms kol kas sunku pasakyti.

Iš po pamušalo 2009

Praėjusiais metais išsakėme savo subjektyvius pastebėjimus. Šiemet atsiklausėme ir jūsų nuomonės. Taigi, apie tai ką apie 2009-uosius manote Jūs ir kaip vertiname mes:

Metų jachta

Skaitytojai balsavo, kad metų jachtos titulo labiausiai nusipelnė “Ambersail”. Kiti paminėjimai šioje kategorijoje – “Lietuva”, “Baraka”.
Negalime ginčytis su tokiu aiškiu skaitytoju pasirinkimu, tik manome jog atskiro paminėjimo verta jachta “Jigy Jigy”, kuri puikiai startavo įvairiose regatose ir pasiektais rezultatais nepadarė gėdos Lietuvos buriuotojų bendruomenei.

Metų debiutas

Skaitytojai minėjo naujai surengtas regatas ir Lietuvos klubinių regatų taurę. Kadangi naujosios regatos yra ir Klubinių regatų taurės įskaitoje, galime drąsiai teigti, kad skaitytojų nuomone Metų debiuto titulo nusipelnė Lietuvos klubinių regatų taurė.
Na, o Vėjopamušalų vardu, kaip metų debiutą norėtume paminėti Viktoriją Andrulytę , kuri Europos jaunimo iki 18 metų čempionate iškovojo sidabro medalį.

Metų buriuotojas

foto: www.1000odiseja.lt
foto: www.1000odiseja.lt

Skaitytojai metų buriuotoju išrinko Liną Linkų Ivanauską. Keliam rankas į viršų, sveikinam ir linkim.. Tikrai nėra nė vieno labiau verto šio paminėjimo.

Metų  Lietuvos buriavimo įvykis

The Tall ships’ Races Baltic 2009 tikrai paliko neišdildomą įspūdį ne tik kranto žmonių, bet ir buriuotojų atmintyje. Šis renginys skaitytojų buvo dažniausiai minėtas ir išrinktas Metų Lietuvos buriavimo įvykiu. Dar daug minėta “1000 Odisėja”. Du išties dideli ir įsimintini įvykiai 2009-aisiais ir abu verti paminėjimo.

Metų pasaulio buriavimo įvykis

Volvo Ocean Race ir tik Volvo Ocean Race buvo paminėta skaitytojų užpildytose anketose. Reikšmingesnio įvykio ir mes nesugalvojam, taigi Metų pasaulio buriavimo įvykis – Volvo Ocean Race.

Metų nevykelis

Tik vienoje iš anketų buvo teigiama, kad nevykelio titulo nusipelnė “tas kuris sėdi krante”, dauguma parašiųsių įvardino vieną ir tą patį žmogų/jachtą. Šįkart pirštais nebadysim. Tiesiog akivaizdu, jog vejopamusalai.lt skaitytojams nepatinka buriuotojai besivaržantys krante.

Metų internetinis puslapis
www470ltPirmąją vietą skaitytojų balsavime pasidalino www.minija.com ir www. arbusis.lt. Vėjopamušalai.lt vardu norėtume paminėti www.470.lt, kuri aktyviai, patogiai ir suprantamai pateikia visas klasės ir ne tik naujienas. Unikali iniciatyva ir internetinis puslapis Lietuvoje. Sveikiname!

Metų atradimas

Visi paminėti atradimai labai skirtingi – nuo sportbačių iki Kroatijos. Matyt, kaip ir mums, šių nedidelių atradimų buvo daug – na, kad ir toks puikus baras La Dolce Vita Gdanske, kuriame buvo neįtikėtinai linksma.

Metų nusivylimas

Anketas užpildę vejopamusalai.lt lankytojai labiausiai nusivylė Kuršių marių regata. Suprantama, kad didžiausias, rimčiausias ir visoks koks “-ausias” Lietuvos buriavimo renginys ir ypač antrasis jo etapas nuvylė ne vieną dalyvį.
Na, o mus nuvylė mėlynu švarku pasidabinusio kapitono dainavimas. Pasaulio jūras ir vandenynus perplaukę kapitonai turėtų idealiai traukti jūreiviškas “šantes”. Deja, Lietuviškasis jūrinis folkloras transliuojamas visam uostui VHF radijo stotimi mums pasirodė “ne į natą”.

Metų frazė

Viena frazė skambėjo beveik visuose pasaulio žemynuose, jau spėjo nusibosti ir patapo antru buriuotojišku “vėjo vėjo vėjo”. Metų frazė: Vienas vardas – Lietuva!.

Metų gandas

Mums labiausiai patiko, skaitytojų paminėtas gandas, kad atsiras kultūringa kuro užpylimo kolonolė jachtoms Klaipėdoje. Mes girdėjome gandų, kad tokia kolonėlė atsiras ir Nidoje. Žiūrėsim kuris gandas pasitvirtins.
Na, gerai…  – gandų būta ir daugiau. Sutariam taip – komentaruose gandą keičiam į gandą:)

Tiesa, svarbiausioji dalis – buriavimo pirštines iš parduotuvės www.jachtai.lt laimėjo: Arvydas N. Instrukcijas apie prizo įteikimą išsiųsime el.paštu. Ačiū visiems, kurie nepatingėjo parašyti savo nuomonę.