Pakeliui į olimpines #1

Taip jau nutiko, kad beveik niekur negirdėti apie lietuvaitės Gintarės Volungevičiūtės pasiekimus. Taigi Vėjo pamušalai apie šios merginos kelią į olimpines žaidynes papasakos iš pirmų lupų. Pirmasis, išskirtinis Gintarės pasakojimas iš varžybų Naujojoje Zelandijoje.

Naujoji Zealandija – viena gražiausių ir tolimiausių šalių. Labai laukiau šitos kelionės, jaučiausi visapusiškai pasirengusi ir išsiilgusi varžybų. Visą žiemą treniravomės Tenerifėje, todėl nekantravau startuoti su geriausiomis pasaulio buriuotojomis.

Skridom trise – aš , Aušra Milevičiūtė ir mūsų treneris Linas Eidukevičius. Prireikė poros dienų adaptacijai. Visi privalėjome nuomotis laivus, niekas negalėjo plaukti su savo – tokia Laser politika, kuri siekia kuo labiau suvienodint inventorių. Pati Laser klasė vadinasi “one design”. Naudojam tik savo sistemas, virves ir vairo rumpelį su prailgintoju.

Pirmą savaitgalį turėjome “Pre-Worlds” varžybas, kurios yra gera treniruotė prieš PČ tiek sportininkams, tiek organizatoriams. Sekėsi neblogai, įvyko penki plaukimai, finišavau antra galutinėje įskaitoje. Nors tai buvo tik treniruotė, visvien teikė pasitikėjimo, juk startavo apie 80 dalyvių.

Atėjo varžybų pradžia, praėjome apmatavimus, užklijavome būtinus rėmėjų lipdukus. Viena diena skirta tik praktiniam plaukimui, kuris neįvyko dėl vėjo nepastovumo. Pirmą varžybų dieną visi atrodė labai susikaupę, tylūs, tik burių plazdėjimas sklaidė įtampą. Ne be reikalo. Šios varžybos – paskutinė šalių atranka į Olimpiadą. Suvažiavo iš viso 118 dalyvių iš 38 šalių, iš kurių tik 19 turi olimpines licenzijas – kelialapius. Viso olimpinėse gali dalyvauti po vieną buriuotoją iš 25 šalių. Taigi į likusias šešias vietas pretenduoja nepatekusios 19 šalių. Be olimpinės atrankos, kitoms šalims dar vyksta nacionalinės atrankos, nulemenčios kuris tos šalies sportininkas atstovaus šalį Pekino OŽ. Man buvo mažiau įtampos, kadangi praeitais metais iškovojau vietą Lietuvai OŽ.

Pirmą dieną prabuvome ant vandens visą dieną ir nesulaukėme vėjo, grįžome į krantą.

Antrą dieną vėjas kilo minutėmis, kol nuplaukėme iki starto jau pūtė 20 – 25 mazgai. Planuoti du plaukimai. Laivynas suskirstytas i dvi grupes – mėlyna ir geltona. Vienam starte 59 laivai. Startai buvo sudėtingi, didelis laivynas ir didelė srovė. Pirmą plaukimą finišavau penkta, kas buvo labai geras rezultatas po labai blogo starto. Antrą plaukimą sekėsi gerai, geriausias startas, laviruotė, tačiau pavėjui gaunu baudą – geltoną vėliavėlę iš teisėjų katerio (bauda už laivo siūbavimą, pumpavimą arba per dažną šotų traukimą). Reikia suktis du ratus, labai skaudu, ypač kai plauki prieky ir dar pučiant tokiam vėjui. Susisukau greitai ir daug vietų nepralošiau. Priartėjus prie ženklo džiaugiausi, kad pasivijau priekinius laivus, kai išgirdau katerio gausma. O Dieve, sustingstu, bijau atsisukti atgal, ne ne … kartoju mintyse. Švilpuko garsas ir šauksmas „Lithuania“ toks negailestingas. Antras vos per keletą minučių, tai neteisinga, kodėl man? Atsisuku atgal, įsidėmiu teisėją, kitas. Pasitraukiu iš distancijos. Toks nuosprendis gavus antrą geltoną. Velnias! Rodės pradžia buvo gera, deja… Atsigulu laive ir raminu save, skaudu matyt nutolstančius laivus. Aš turėjau ten plaukti…

Po antros dienos buvau 62 vietoje. Galvoje sukosi mintys – jei gaunu trečią baudą, galiu pakuoti laivą ir važiuoti namo. Tai reiškia diskvalifikaciją iš visų varžybų. Kaip to išvengti likus dar dešimčiai plaukimų! Kai dvi baudas gavau vos per vieną plaukimo tiesę, pirmoji iš visų dalyvių. Įvyko tai, ko labiausiai bijojau prieš šias varžybas. Jau praeitais metais labai daug nukentėjau nuo teisėjų. Taigi likusias dienas ir gyvenau su ta mintim, sėdėjau laive sustingus ir keikiau mintyse teisėjus, kurie visada plaukiojo man po nosim.

Trečią dieną įvyko vienas plaukimas, vėl gi dėl vėjo stokos. Suplaukiau blogai, pakilau iki 58 vietos. Ketvirtą dieną vėl trūko vėjo, plaukimai panašėjo daugiau į loteriją. Šiaip ne taip padarė du plaukimus, iš kurių vieną suplaukiau ketvirta. Grižome tik temstant. Kasdien praleisdavome apie septynias valandas ant vandens, tai vargino. Namo grįždavom nusipraust, pavalgyt ir miegot, keldavom anksti. Bet jau nuotaikos buvo geresnės, aš pakilau į 27 vietą, kadangi po penkių plaukimų jau atsimetė mano diskvalifikacija. Aušra irgi plaukė gerai, abi patekome į auksinį laivyną – finalą. Pirma pusė laivų (iki 59 vietos) plaukia auksiniame ir kovoja dėl medalių, kiti likę laivai plaukia sidabriniame. Esmė, kad patekęs i auksinį, jau žemiau 59 vietos nenukrisi. Dvi dienas vyko finalai, penki plaukimai. Sekėsi vis geriau, prieš paskutinę dieną jau pakilau iki devintosios vietos. Paskutinę dieną atplaukiau antra ir penkiolikta. Grįžusi į krantą buvau nusivylus, kad padariau daug klaidų, galėjau suplaukti geriau antrą plaukimą, žinojau, kad daug lyderių „nusigrybavo“. Bet kai atėjo australė ir pasakė, kad mes turime po lygiai taškų ir aš – ketvirta! Negalėjau patikėti, palikau laivą ir nubėgau pažiūrėti rezultatų. Tai buvo tiesa ir geriausias rezultatas kokio tik galėjau tikėtis po tokios pradžios.

Happy end‘as

Gintarė

5 thoughts on “Pakeliui į olimpines #1”

  1. Pagaliau po gan ilgos pertraukos vėjo pamušaluose tikrai įdomus straipsnis. Iki pat galo skaičiau su su susidomejimu, tikiuosi bus ir tesinys ;]
    Gintare, ačiū tau už puikų pasakojimą, sėkmės tau.

  2. Atsiprasome, del retu straipsniu, visgi stengsimes, kad ateityje straipsniai butu publikuojami dazniau, na o musu bendradarbiavimas su Gintare iki Olimpinių žaidynių pabaigos tikrai nenutrūks

  3. Gintarė – šaunuolė! Labai įdomu paskaityti jos pasakojimą. Tikrai lauksiu daugiau.

    Ir tikiuosi greitai atnaujinsit vejopamusalu isvaizdą.

  4. va, čia yra ateitis – sportininkai rašo blogus. visai kitaip varžybas galima stebėti, žinant, koks ten visko fonas, per teledėžę to niekada nepamatysi.

    sėkmės, Gintare!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *