Buriavimas raukšlėtu veidu

Savaitraštyje “Atgimimas” pasirodė straipsnis šmaikščiu pavadinimu “Buriavimas raukšlėtu veidu”. Ignas Krasauskas pakalbino Rimvydą Rimdžių, Darių Gerasimavičių–Bitlą ir Saulių Veselauską–Vesiolą, kurie be užuolankų išdėstė savo nuomonę apie buriavimo situaciją ir ypatybes Lietuvoje. Gal ir neįmanoma visko apžvelgti išsamiai, bet vyrai kalba atvirai . O šį atvirumą vertiname ir rekomenduojame kietiems – vienas geresnių straipsnių žiniasklaidoje pastaruoju metu:

Buriavimas raukšlėtu veidu

Virtuali paroda LIETUVA PO BURĖMIS – Vėjo, vėjo, vėjo… (8 dalis)

Buriuoti – reiškia būti laisvam

„Kalėdų ir Naujųjų metų šventes praleidau Atlante. Kalėdų švenčių metu buvo audringas oras ir dėl to beveik apie šventes užmiršome, buvome visi įtemptai užimti jachtos manevrais milžiniškose vandenyno bangose. Naujus metus irgi sutikome vandenyne […] oras buvo gražus, vidutinis vėjas, mėnesiena, jachta ritmingai ritosi per ilgas nuolaidžias bangas, pirmyn. Mėnulio spinduliai atsimušė įvairiomis kryptimis pagal bangų siūbavimą sudarė žavėtiną įspūdį…“

(ištrauka iš B.Rožinsko laiško. 1963 01 17 Fort de France, Martinika)

Antrasis pasaulinis karas Lietuvos buriavimo tradiciją grąžino į nulinį atskaitos tašką. Viską teko kurti iš naujo, tik jau kitoje aplinkoje, sovietinio režimo sąlygomis. Burės, simbolizuojančios laisvą skriejimą vandeniu, buvo uždarytos į politinį aptvarą. Buriuotojams vandenys už Baltijos jūros ribų iki XX a. pab. buvo užverti. Bet kokiu atveju pasibaigus karui žmonės grįžta prie ramesnio gyvenimo, ieško laisvalaikio leidimo būdų. Dalis renkasi baltąsias bures ir stoja į buriavimo kursus. 1946 m. atgaivintas Lietuvos jūrų jachtklubas Klaipėdoje su skyriumi Trakuose. Sutvarkytos ar įsigytos pirmosios naujos jachtos. 1948–1949 m. vyko pirmosios regatos Klaipėdoje, Kaune ir Trakuose. Plateliuose įkuriamas savo veikla išgarsėjęs jachtklubas. Ties Kaunu užtvenkus Nemuną, 1959–1960 m. Kauno mariose įkuriamas jachtklubas. Jūreivystės mokyklos Klaipėdoje auklėtiniams praktikuotis skiriami burlaiviai Junga, Albatrosas ir Meridianas.

1954 m. surengta pirmoji Kuršių marių regata iš Klaipėdos pro Nidą iki pietinio marių kranto. Sporto draugijoms, įvairioms valstybinėms gamykloms ir valdyboms priklausiusios jachtos dalyvauja vietinėse (olimpinių klasių) ir Baltijos jūros (kreiserinių jachtų) regatose. Buriuotojai svajoja apie laisvą buriavimą ir ilgesnius maršrutus. Tik 1967 m. lietuviai išplaukia į tolimesnę jūrų kelionę, o 1974 m. surengiama pirmoji Tarybų Lietuvos jūrinio buriavimo regata. Medines jachtas keičia laivai iš plastiko. Tarptautinėse Baltijos jūros regatose Latvijoje, Estijoje, VDR ir Lenkijoje lietuviai nuolat užima prizines vietas. Ir mažosiose olimpinėse laivų klasėse lietuviai turėjo savo lyderius. 1989 m. jau patyrę lietuviai buriuotojai jachtomis Lietuva, Audra ir Dailė žygyje per Atlantą plaukia iš Klaipėdos į Niujorką ir atgal, simboliškai žymėdami SSRS režimo pabaigą ir nepriklausomos Lietuvos atgimimą.

Lietuviai XX a. antrojoje pusėje žygiuose burlaiviais pasižymėjo ir už savo krašto ribų. Jūrų skautas A. Urbelis, 1939 m. nusipirkęs jachtą Prancūzijoje, tikėjosi ja parplaukti iki Lietuvos. Kilus karui, į Angliją teko evakuoti 40 prancūzų, bėgančių nuo vokiečių armijos. Atsidūręs JAV, jis tarnavo prekybos laivyne, o laisvalaikiu mokė buriavimo ir restauravo klasikines jachtas. Vieną restauruojamą jachtą pavadino Lithuanica S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio garbei.

1962–1963 m. buvęs buriavimo treneris Trakuose B. Rožinskas su devizu: „Lietuvos garbei“ perplaukė Atlanto vandenyną iš Lenkijos Ščecino miesto į Majamį (JAV) ir tapo pirmuoju lietuviu, jachta perplaukusiu vandenyną. Plaukė Lenkijoje pasistatyta Hermes II jachta. Teko surinkti lenkų įgulą ir laivagalyje iškelti Lenkijos vėliavą.

Lietuviai savo burėmis pasižymėjo ir už poliarinio Šiaurės rato, kai 1975 m. J. Vilemo vadovaujama ekspedicija jachta Vilnis perplaukė Ladogos, Onegos ežerus, šaltąsias Baltąją bei Barenco jūras ir pasiekė Murmansko uostą. Su dar didesniu šalčiu susidūrė iš Kauno į Jakutską (Sibiras) dirbti atvykęs inžinierius E. Lozoraitis. Nedidele jachta Jakuck per du plaukiojimo sezonus (dvi navigacijas) 1989–1990 m. jis perplaukė Šiaurės jūrų kelią Arkties vandenyne palei šiaurinę Azijos žemyno pakrantę.

B. Rožinsko jachta Hermes II su burėmis Lenkijoje. 1962 m. Lietuvos jūrų muziejaus rinkinys

Continue reading Virtuali paroda LIETUVA PO BURĖMIS – Vėjo, vėjo, vėjo… (8 dalis)

Virtuali paroda LIETUVA PO BURĖMIS – Vėjo, vėjo, vėjo… (7 dalis)

XVII–XVIII a. šalia įprastinės jūrinės veiklos pradėta buriuoti ir dėl paties plaukimo. Ne žvejoti, ne prekiauti, ne kariauti, – tik buriuoti. Kelionės burlaiviais pradėtos vertinti kaip suteikiančios malonumą ir tapo gyvensenos dalimi. Pramoginis ir sportinis buriavimas – tai buriavimas sau pačiam. Tai gyvenimo būdas, kurį tiksliausiai apibrėžia žodis jachta. Lietuva po burėmis – jūrinė kultūra, prisistatymas pasauliui per jūrą, laisvės dvasia…

Buriavimas Klaipėdoje ir Lietuvoje XIX–XX a. pirmojoje pusėje

Visiškai dėsningai buriavimo kultūros pirmosios apraiškos užfiksuotos uostamiestyje. XIX a. pirmojoje pusėje augančiame Klaipėdos uoste buriuoti pradeda iš Anglijos ir Norvegijos atsikėlę pirkliai. 1869 m. įvyksta pirmoji jachtų regata. Populiarėjantį miestelėnų buriavimo sąjūdį vainikuoja 1884 m. įkurta Memeler Segel-Verein (Klaipėdiečių buriuotojų sąjunga). Jos nariai jachtas laikė bendrame jachtklube, dalyvavo jūrinėse regatose ir rengė iškylas bei varžybas Kuršių mariose. Iki 1914 m. sąjunga suvienijo daugiau kaip šimtą narių.

1875 m. vienas turtingiausių aristokratų buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse grafas B. H. Tiškevičius įgyvendino savo troškimą keliauti jūra, kai Prancūzijoje pasistatė įspūdingą modernią dvistiebę jachtą Zemajtej ir nuburiavo ja iki Viduržemio jūros. Burlaivis, kurio projektas buvo jachtų dizaino viršūnė, tapo žinomas tarp Europos jūrininkų. Grafas planavo iš Raudondvario leistis į kelionę aplink pasaulį, tačiau jo žmonai burlaiviai, kad ir prabangūs, nekėlė didelio susižavėjimo. Po poros metų Zemajtej parduota.

Žymus lietuvių muzikas ir dailininkas M. K. Čiurlionis (1875–1911) sunegalavęs aktyviausiu kūrybos metu buvo priverstas atsitraukti nuo darbų. Menininkas poilsiui pasirinko Krymą ir Kaukazą bei šalia plytinčią Juodąją jūrą. 1905 m. vasarą jis praleido keliaudamas po kalnus ir buriuodamas jūroje. Geras poilsis M. K. Čiurlioniui suteikė energijos kurti tapybos ir muzikos šedevrus.

1918 m. paskelbus nepriklausomą Lietuvos Respubliką, atsirado ir jūreivystei prijaučiančių, moderniai Lietuvos jūrinei tradicijai pradžią davusių žmonių. Išsiskyrė jaunimo organizacijos, ypač jūrų skautai. Kaune nuo 1921 m. veikė Lietuvos jachtklubas. Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos 1923 m. leido iškelti bures platesniuose vandenyse: Kuršių mariose ir jūroje. 1926 m. rudenį jachta Budys nuplaukia iki Liepojos (Latvija) – tai lietuvių jūrinio buriavimo pradžia. Toliausiai nuburiuoja Gulbė, 1932–1933 m. pasiekusi Danijos, Švedijos, Norvegijos ir Anglijos krantus. 1935 m. įkuriama Lietuvos buriuotojų sąjunga, kurios jachtos Tegu, Vytis, Gintaras ir Argus dalyvavo Pabaltijo buriuotojų suplaukime Fårösunde (Gotlando sala) ir tarptautinėje regatoje iki Ventspilio. Įsimintiną pergalę iškovojo Žalčių Karalienė, 1937 m. laimėjusi pirmąją Gotland Runt regatą. Klaipėdoje ir Nidoje 1938 m. vyko tarptautinė regata, kurioje svečiavosi latviai ir estai. Iki 1939 m. žemyninėje Lietuvos dalyje buriavimas vystėsi didesnėse upėse ir jų intakuose.

1939 m. pavasarį Klaipėdos kraštą susigrąžino Vokietija. Apie 10 jūrinių jachtų perplukdė į nedidelį Šventosios uostą. Netekus Kuršių marių, aktyvesnė buriuotojų veikla persikėlė į Lietuvos vidaus vandenis: Rėkyvos ežerą prie Šiaulių, Trakų ežerus atgautame Vilniaus krašte. Buriuojama ir Nemune bei Nevėžyje netoli Kauno. Vokiečių okupacijos metais (1942–1944 m.) susikūrė Šiaulių, Kauno ir Vilniaus klubai, kuriuose dirbo Buriavimo mokyklą Klaipėdos jachtklube baigę buriuotojai ir kiti nuo jūros atsikėlę buriavimo entuziastai. Antrojo pasaulinio karo metu Šventojoje vyko buriavimo kursai, buriuota į Švediją ir Latviją.

Grafo B. H. Tiškevičiaus prabangios jachtos “Zemajteij” (ilgis 42 m, plotis 7m, grimzlė 4m, burių plotas 960 m2), plaukiojusios nuo 1875 m. iki 1914 m., paveikslas. Lietuvos jūrų muziejaus rinkinys (atvirukas)

Continue reading Virtuali paroda LIETUVA PO BURĖMIS – Vėjo, vėjo, vėjo… (7 dalis)

Virtuali paroda LIETUVA PO BURĖMIS – Į platesnius vandenis (6 dalis)

Paskutinės „javų lenktynės“

XX a. tarpukariu bepradedanti vystytis Lietuvos jūrininkystė rėmėsi pirmaisiais lietuviais jūrininkais, išugdytais nepriklausomoje Lietuvoje. Tarp jų jaunatvišku ryžtu pasižymėjo Vytautas Bagdanavičius nuo Kėdainių. Gražiausius paauglystės metus jis praleido pasaulio vandenynuose po barko Moshulu burėmis ir, baigęs jūreivystės mokyklą, grįžo tarnauti Lietuvos jūrų laivyne. 1937–1939 m. V. Bagdanavičius du kartus keturių stiebų burlaiviu apiplaukė Žemės rutulį. Laipiojo į 60 m aukščio stiebus, kentė štilių ir audras. Paskutiniam stambiam burlaivių savininkui Gustavui Eriksonui priklausęs barkas Moshulu (Š. Amerikos indėnų kalba reiškia „bebaimis“) gabendavo javus iš Australijos į Europą. Šiuo maršrutu plaukę burlaiviai varžėsi, kuris pirmas pasieks iškrovos uostą. Lietuviui jūreiviui teko dalyvauti paskutinėse „javų lenktynėse“ 1939 m., kai 121 metro ilgio Moshulu po 91 dienos plaukimo nesustojant pirmasis pasiekė Europą. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas burinius laivus iš jūrų prekybos išstūmė.

1904 m. statybos keturstiebis barkas „Moshulu“ Lietuvos jūrų muziejaus rinkinys

Continue reading Virtuali paroda LIETUVA PO BURĖMIS – Į platesnius vandenis (6 dalis)

Virtuali paroda LIETUVA PO BURĖMIS – Į platesnius vandenis (5 dalis)

Nuo žagrės prie šturvalo

Istorinė Lietuvos raida pasižymėjo abejingumu jūrai. Lietuviai, kaip tauta, formavosi prie pat Baltijos jūros, tačiau savo valstybę plėtė į rytus, o ne į vakarus. XX a. pradžioje po šimtmečių nelaisvės atsikuria nepriklausoma Lietuva. Tik tada buvo suprasta jūros reikšmė šalies egzistencijai, ir po didelių pastangų Lietuva prisijungia Klaipėdos uostą. 1923 m. lietuviai pirmą kartą išsikovoja priėjimą prie jūros. Turint uostą, reikėjo žmonių, kurie galėtų tvarkytis jame, taip pat ir jūreivių Lietuvos jūrų prekybos laivynui. 1925 m. į Suomiją išsiųsta penkiolika pirmųjų lietuvių jaunuolių mokytis jūreivystės amato. Užaugę žemdirbių šeimose vaikinukai pateko ant keturstiebių burlaivių Olivebank ir Archibald Russel denių. Per dvejus metus trukdavusią jūreivystės praktiką didžiuosiuose burlaiviuose lietuviai sukdavo ratus pasaulio vandenynuose. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios (1939 m.) jūros mokyklą ant vandens išėjo apie 30 tapti jūreiviais panorusių kadetų. Vėliau jie tarnavo Klaipėdos uoste ar Lietuvos jūrų laivyno garlaiviuose. Pirmieji nepriklausomos Lietuvos jūrininkai dar suspėjo paragauti „tikro“ jūrinio gyvenimo burlaiviuose, valdomuose tik burių ir vėjo…

Vokiečių mokomasis burlaivis „Gorch Fock“ Klaipėdos uoste XX a. 4 d. Lietuvos jūrų muziejaus rinkinys.

Continue reading Virtuali paroda LIETUVA PO BURĖMIS – Į platesnius vandenis (5 dalis)

Virtuali paroda LIETUVA PO BURĖMIS – Į platesnius vandenis (4 dalis)

Klaipėdos burinis laivynas XIII–XIX a.

1252 m. Vokiečių ordinas, pastatęs pilį, kuri davė pradžią Klaipėdos (vok. Memel) miestui, iki 1422 m. valdė pajūrį. Tačiau miestas savo laivyno neturėjo iki pat XVI a. Uostu naudojosi iš svetur atvykstantys pirkliai, Ordino karo laivai ir Klaipėdos komtūro bičiuliai – legalūs piratai kaperiai. Nuo 1517 m. Klaipėdoje minima jūrinių burlaivių statyba. XVI–XVII a. Prūsijos Kunigaikštystėje atradę jūrų prekybos naudą, klaipėdiečiai laisvinosi iš Dancigo, Karaliaučiaus įtakos, XVII a. sėkmingai užgniaužė anglų pirklių pastangas plėtoti prekybą ir laivybą Žemaitijos Šventojoje ir Palangoje. Nepaprasta burinio laivyno ir uosto raidos paskata tapo po 1740 m. prasidėjęs lietuviškos, rusiškos medienos gabenimas į Angliją. Čia buvo statomi medienai gabenti pritaikyti burlaiviai, kurių tipas buvo vadinamas „memel“. XVIII a. 6-asis – XIX a. 7-asis dešimtmečiai – Klaipėdos burinio laivyno „aukso amžius“. 1781 m. Klaipėdoje registruota 19, o 1868 m. – 98 burlaiviai. Rusijos imperijos valdomose Palangoje 1874–1881 m. ir Šventojoje 1891–1892 m. veikusios jūreivystės mokyklos čia nepasuko didžiųjų burlaivių laivybos. XIX a. pabaigoje įsivyraujant garlaiviams, burlaivių epocha Klaipėdoje blėso. 1876 m. pastatytas paskutinis burlaivis, 1897 m. uždaryta burlaivių jūrininkus rengusi Karališkoji navigacijos mokykla, 1899 m. registruotas paskutinis burlaivis. 1901 m. Klaipėdoje pramoninių burlaivių nebeliko. Išnyko daugelis burlaivių „aukso amžiaus“ amatų, tradicijų.

Klaipėdos jūreivių grogo receptas: „Romo būtinai, cukraus galima, vandens nereikia“

Barkas „Mary Jane“, pastatytas Klaipėdoje 1858 m. Paveikslo, nutapyto J.Bartho, kopija. Tokie paveikslai puošdavo kapitonų kajutes arba laivo savininkų, statytojų patalpas. Originalas saugomas Šilutės muziejuje

Continue reading Virtuali paroda LIETUVA PO BURĖMIS – Į platesnius vandenis (4 dalis)

Architektų buldozeriu per Smiltynės jachtklubą?

Dar berods 2006 m. buriuotojai ir projektuotojai diskutavo ir svarstė dėl Smiltynės (Klaipėdos) jachtklubo ateities vertindami Klaipėdos jachtų uosto ir jo prieigų plėtros bei kompleksinio sutvarkymo koncepsijos konkurso pasiūlymus. Praėjus keturiems metams aiškėja, jog UAB „DOMMO Nerija“ konkursą laimėjusi idėja keliauja į šiukšlių dėžę, o vietoj jos Klaipėdos architektų biuras “Andrijauskas ir partneriai” siūlo štai tokią monstrišką detaliojo plano koncepciją.

Vargu ar reikia šioje vietoje dar kažkokio komentaro.. Bet būtina paraginti visus neabejingus Smiltynės jachtklubo likimui atvykti į viešą Smiltynės jachtų uosto akvatorijos ir žemės sklypo Smiltynės g. 25, Klaipėdoje, detaliojo plano koncepcijos svarstymą, kuris įvyks 2010 05 27 (Ketvirtadienį), 15 val. Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos skyriaus patalpose Daržų 10 / Bažnyčių 4, III aukšte.

Kol kas tai tik idėja, bet nesulauksi jokių vertinimų ar kritikos ji gali tapti realybe!

Štai pasigrožėkite:


Continue reading Architektų buldozeriu per Smiltynės jachtklubą?

Virtuali paroda LIETUVA PO BURĖMIS – Parbėg laivelis (3 dalis)

Iki XX a. 3-iojo dešimtmečio burvaltės būdavo statomos užsakovo žvejo sodyboje. 3–4 savaites dirbdavo laivadirbys, pameistrys ir 1 ar 2 mokiniai. Bortams naudotos dvejus trejus metus džiovintos ąžuolo lentos. Vinis, grandines, apkaustus nukaldavo kaimo kalvis. Burės būdavo siuvamos iš medvilninio ar lininio audinio. Nuo 1844 m. ant Kuršių marių burvalčių stiebų keltos kaimo ženklu pažymėtos vėtrungės, o didburės ir bortai ženklinti pirmosiomis gyvenviečių pavadinimų raidėmis bei žvejybos leidimo numeriu. Ant dviejų stiebų būdavo keliamos dvi pagrindinės – didžioji ir mažoji – burės, nuo forštevenio (laivapriekio rago) – trikampė raginė burė. Dreifuodami su tinklais žvejai iškeldavo ketvirtąją burę – trapecinį brumą. Plokščiadugnio 4–5 tonų laivo grimzlė siekdavo tik 30–40 cm. Turėjo šoninius švertus (šliuzes), keturias poras špantų (vytinių), kajutes laivo priekyje ir gale.

Nuo 1844 m. žvejai ant burių privalėjo žymėti kaimo pavadinimą ir žvejybos leidimo numerį. Iš Jaeger, W. Fischerkähne auf dem Kurischen Haff. Einblick in die Geschichte des Kahnbaus und der Fisherei bis 1945. Duisburg, 1995

Continue reading Virtuali paroda LIETUVA PO BURĖMIS – Parbėg laivelis (3 dalis)

Virtuali paroda LIETUVA PO BURĖMIS – Parbėg laivelis (2 dalis)

Nuo XV a. Nemune ir Kuršių mariose vyko prekyba. Prekių mainams tarp LDK, Lenkijos ir Ordino (vėliau Prūsijos) pasitelkta burinė laivininkystė. Krovininiais burlaiviais: vytinėmis, raizenėmis ir baidokais iki Baltijos jūros uostų buvo plukdomos Hanzos pirklių kontoros Kaune prekės. XIX a. antrojoje pusėje, įrengus Karaliaus Vilhelmo kanalą, sujungusį Nemuno deltą ir Klaipėdos uostą, juo plaukiojo ir baidokai su stačiakampėmis burėmis. Nuo seno regione gyvenančių žmonių prisitaikymą prie gamtinės Kuršių marių aplinkos reprezentuoja tradicinės burvaltės. Jų pėdsakas ryškus ir etnokultūrinėje Kuršių marių pakrančių gyventojų kūryboje.

Vai kur nužėgliuos

Vai kur nužėgliuos,
Vai kur nuliūliuos
Rausvo vario laivužėlis,
Balto šilko žėglelis.

Ar per jūreles,
Ar per mareles,
Ar į Tilžės miestužį,
Kur aug mano mergužė.

Nei per jūreles,
Nei per mareles,
Tik į Tilžės miestužį,
Kur aug mano mergužė.

(Iš tautosakos ir papročių rinktinės Eisim žvejoti. Rengėjos I. Nakienė ir D. Kubiliūtė)

Vytinės rekonstrukcija. Iš Litwin, J. Die Memel, Wittinen und die Binnenschiffahrt nach Königsberg. Deutsches Schiffahrtsarchiv, 23/2000, Bremerhaven.

Continue reading Virtuali paroda LIETUVA PO BURĖMIS – Parbėg laivelis (2 dalis)